Liūto Irštva

NEPRIKLAUSOMA LIETUVOS VALSTYBĖ šiandien švenčia dvidešimties metų jubiliejų. jei NLV būtų graži panelė, aš visai ją kabinčiau, nė kiek neabejodamas dėl metų skirtumo.

tačiau Lietuva yra suaugusi, daug gyvenime mačiusi moteris. mama. gal netgi – močiutė. tokia, kuri pasisodina anūkus ant kelių ir pasakoja senas istorijas – tik nenuobodžiai. ir kai ką pagražindama. anūkams visa tiesa nėra reikalinga. kaip bebūtų, Lietuva visai jaunai atrodo. tiek metų, kiek jai yra, ji neatrodo. praeityje turėjusi kelias plastines operacijas ji to neslepia – jos buvo prieš Lietuvos valią. Lietuva dabar stengiasi tai pamiršti. skaudu prisiminti.

mes gyvename globojami mažos, bet stiprios ir išdidžios moters. kai kurie jos vaikai – paklydėliai. jie žudo, grobia, plėšia, vagia, apgaudinėja… tačiau Lietuvai, mylinčiai mamai jie – tik išdykę vaikai. vaikai ir turi būti truputį išdykę.
tie neišdykę vaikai, kurių yra nedaug, dažnai jaučiasi pamiršti. mamai Lietuvai pakankamai problemų su išdykėliais.

man, kaip mylinčiam Lietuvos sūnui, lygiai kaip Odisėjaus sūnui, nepatinka ta gauja pirštis suvažiavusių plėšrūnų vyrų (ir moterų – XX amžius). griežiu dantimis matydamas, kaip jie visi vienas per kitą gviešiasi mano mamos turto, tačiau esu per mažas kažką daryti. ir aš toks – ne vienas.

Australijoje 19-metė policininkė siūlė seksą kolegoms.

1. norėtųsi pamatyti, kaip atrodė ta 19metė policininkė, kurios paturėti atsisakė 3 vyrai. sveiki, tvirti australai.
2. 19 metų – jau policininkė? pas mus tokių metų tik gimnaziją baigia.
3. tikiuosi, kad ta vargšė mergaitė dabar jau yra seksualiai patenkinta. kitu atveju greitai skaitysime apie kolegų barmenų jai iškeltą ieškinį už seksualinį priekabiavimą.

4. silpnoji lytis my ass.

P.S. apie “puikiąją lytį“, beveik į temą.

P.P.S. jau aiškiau.

ai, taip, k.f., geros naujienos: nerūkau.

be abejo, ne be Knygos pagalbos. skaitant neapleido bloga nuojauta – lyg skaityčiau Bibliją. perskaitęs tris penktadalius persižegnojau ir nuo šiol vienodai pagarbiai tariu abiejų pavadinimus. Biblijos – dėl pagarbos tiems milijonams krikščionių (ir politkorektiškumo), o Knygos – dėl to, kad, nepaisant visko, joje yra Tiesa. bijau būti sukritikuotas, išpeiktas ir išvadintas lengvatikiu, tačiau noriu tikėti, kad šiandien surūkiau paskutinę cigaretę gyvenime.

todėl: laukiu palaikymo komentaruose, emeile, banko sąskaitoje.
(knygoje rašo, kad aplinkiniai turi palaikyti rūkyti nustojusį asmenį – girti, kaip gražiai jis atrodo, koks jis energingas, linksmas, fainas, kietas. rimtai, rimtai)

čia prieš daugiau nei metus rašiau:

Iš tikrųjų tai – kiek galima? Buvau ištikimas onytės vartotojas kokius tris ar daugiau metų, surinkęs ~400 „draugų“, forumiukas, nuotraukos, visi bajeriai. Za-ka-li-ba-li. Kaskart užeidamas „pasitikrinti“ jausdavasi kaip koks vojaristas, žvilgčiojantis pro rakto skylutę. No more!

išėjimas iš one.lt buvo perėjimo į feisbuką pretekstas. ir atseit, apparently, su tikslu sumažinti interakciją su kitų vartotojų asmeniniu gyvenimu. o dabar? tas padarė tą, tas padarė aną, tas nori, kad tu padarytum dar kažką. fanai, grupės, visa ta chenaria – ar dėl tokio interneto mes kovojome?

beje, jau daugiau nei metai laiko aš ten. pradeda įsipykti.

man straipsniai “narystės socialiniuose tinkluose kenkia jūsų privatumui” skamba panašiai į “rūkymas kenkia jūsų sveikatai”. visi žino, kad kenkia. visi žino, kad blogai. tai kodėl daro?

o kodėl žmonės rūko? pripratimas? neknisk proto. nusiraminimas? nejuokink. skanu? nesityčiok, brol. nežinai? nežinau ir aš. rūkau jau aštuonerius metus – taip ir nesupratau. savotišku ritualu tampa (bent jau būdavo anksčiau) vos atsikėlus kaistis kavos ir eiti į laiptinę parūkyti; išėjus iš namų rankos pačios siekia kišenės su cigaretėmis; sėdint bare – perekūrai kas pusvalandis; “paskutinė cigaretė prieš miegą”; elementariausias pasiteisinimas darbe išlysti iš ofiso vadinasi “seniai buvau parūkyti”; pavalgius – parūkyti (kas pavalgęs neparūko, tas – didžiausias tinginys); tęsti galima be galo. ilgainiui tai tampa ne tiesiog rūkymu, o progų tai daryti ieškojimas. rūkyti nėra skanu, tai yra atgrasu, šlykštu, dusina, verčia kosėti, čiaudėti, graužia ir taip nuo radiacijos, sklindančios iš monitorių, jautrias akis, jau nekalbu apie pageltusius nagus, dantis, veido odą, kurios brendimas ir taip neišlepino, etc etc.

rūkymas, savaime suprantama, prisimenant pradžioje paminėtą palyginimą, yra daug kenksmingesnis, nei socialiniai tinklai. jie (konkrečiai: feisbukas) reikalingi tik kaip [papildoma] nuotraukų talpykla ir priemonė susitarti susitikti su žmonėmis. savaime aišku, jei nuotraukos – geros kokybės, dėti jas tik į feisbuką – kvailystė. tam yra photobucket’as, flickr’as, picasaweb’as, etc. vienok tai lengvas būdas pašarinti savo kelionės į hurgadą nuotraukas giminaičiams anglijoje. bet saugokite, net nuo giminaičių, savo privatumą. žiūrėkite, kur ką rašote. neilgai truks, kol gūglas suindeksuos mus (jus) visus.

—

nesuprantu, kodėl nerodo mano paskutinio komentaro ir comment-box’o, bet tiek to.

paimkime pavyzdžiu šią iš pažiūros nekaltą ir patraukliai atrodančią grupę “Nemokami lektuvo bilietai“.

nežiūrint į tai, kad pavadinimas parašytas su klaida, ji atrodo viliojančiai – kam dabar nepatinka skraidyti nemokamai, ypač kai visi esame girdėję istorijų apie “mano draugą, už vieną eurą apkeliavusį pasaulį”. būkime protingi – nemokamai niekas bilietų nedalina. ypač kai viskas, ką tau reikia padaryti, yra 1) įstoti į grupę; 2) pakviesti visus savo draugus į ją (pastaba: VISUS savo draugus); 3) laukti.

o ką, nesunku ar ne? įstoji, pašarini visiems draugams (jų srautas ir taip teršiamas visais tavo atliekamais kvizais ir žaidžiamais žaidimais), ir pamiršti.

tokios grupės kuriamos toli gražu ne tam, kad tautiečiai daugiau Europos pamatytų. tai – naujas (iš kitos pusės, gal naujas tik lietuviams) būdas generuoti milžiniškus mailing-list’us spameriams, o tie sąrašai – ne tik garantuotai aktyvių internetuose žmonių, bet ir suskirstyti pagal lytį, amžių, interesus, ką-tik-nori. spamerio svajonė.

long story short, jei nenori tapti kokio nors grindų ploviklio reklamos target audience, laikykis atokiai nuo feisbuko grupių.

prieš šešerius metus didysis brolis gūglas pristatė naujovę – visiškai nemokamą ir itin paprastą naudotis web-mail paslaugą. dabar, sulaukęs tokių metų, kad kai kurie vaikai (yours truly, for example) jau eina į mokyklą, jis niekam neatrodo baisus. tuomet, visgi, didžioji virtualaus pasaulio dalis buvo pakraupusi – analizuodamas gaunamų laiškų turinį pašto klientas rodydavo kontekstinę reklamą, kas atrodė ypatingai didele  grėsme asmens susirašinėjimo privatumui.

dabar tuometį siaubą mažai kas prisimena. iki šios savaitės pradžios gūglo skrupulingumu suabejodavo tik kuris-ne-kuris internautas, o tie konspiracijų teorijų mėgėjai, kurie turėjo jėgų atsispirti ir nepasiduoti milžino siūlomų paslaugų patogumui, ir nepasidavė. net man, didžiausiam savo pažįstamam tinginiui ir konformistui, kilo minčių palikti gūglo serverius. na, bent jau jais nesinaudoti. gūglo serveriuose suindeksuota turbūt daugiau žmonių, negu jų yra gyvų. bet kol kas nedarau nieko neapgalvoto.

šios savaitės pradžioj plačiajai gmail vartotojų visuomenei buvo pristatytas google buzz socialinis tinklas. tai – ne pirmas bandymas google servisus paversti socialiniais servisais; į tokią viengungišką programą, kaip greader prikišant komentavimo, “like’inimo” ar dalijimosi funkcijų, pavyzdžiui. buzz’as jau po kelių valandų susilaukė populiarumo (bloga reklama – vistiek reklama), kaip grybai po lietaus užsienio blogo-, twitto- ir feisbuko- sferose dygo kritikos ar panegirikos pilni įrašai, daugiausia – dėl privatumo nustatymų (iš vienos pusės tai ir džiugu, nes žmonės sąmoningėja ir jau žino, kokios informacijos nereiktų atskleisti atsitiktiniams prašalaičiams; o geriausia – išvis jokios asmeninės informacijos niekam nerodyti). prisiminkime, kokį triukšmą dėl jų dar prieš visai nedaug laiko buvo pakėlusi feisbuko publika.

gūglui respekto taškų daug: vos per kelias dienas patobulėjo privatumo nustatymai, jie tapo labiau pastebimi, daugiau pasirinkimų, galimybių… tik aš, deja, nespėjau jų ištestuoti – vos pamatęs gmail titulinio puslapio apačioje esančią nuorodą “turn off buzz” ją paspaudžiau, ir nė kiek nesigailiu. internete jau ir taip per didelė dalis mano gyvenimo prabėga/yra patalpinta. tiems, kurie skundžiasi ir verkia, kad visi dabar matys, kiek [ne]daug jie gmail’e turi kontaktų, galiu patarti tą patį.

visi žino, kad tie geltoni mygtukai (vadinamieji placebo buttons) prie perėjų neveikia, tačiau vistiek juos spaudžia.

aš irgi. žinau, kad tai nelabai ką padės, bet save apgauti nėra taip jau sunku. atėjęs prie nepažįstamos perėjos visada ieškau mygtuko. neradęs neramiai mindžiukuoju vienoje vietoje ir žvilgčioju į žalią signalą – akimis bandau jį perprogramuoti, priversti mirksėti, ir galiausiai užgesti.

o kaip darote jūs? spaudžiate ar ne?

(visiškai nereikalingas ir niekam (išskyrus autorių) neįdomus įrašas)

šįvakar supratau, kodėl man nesiseka meilėje.

man tiesiog per daug gerai sekasi azartiniuose (šaškės – irgi sportas) žaidimuose.

iki sekmadienio dar turiu laiko susirasti antrą pusę (ar bent jau trečdalį). palinkėkite man sėkmės.