neaušinsiu burnos ir nešvaistysiu brangaus eterio laiko kalbėdamas apie tai, kokios tos mamos nuostabios – BE ABEJO. jos tokios ir turi būti, juk žmogui (kuriam pasiseka ją turėti) ji yra pats svarbiausias asmuo didelę ir svarbią gyvenimo dalį, o tiems, kurie turi tik ją – ir vienintelis toks.
tai yra žmogus, kuris pakels tave, kai parpulsi, nušluostys dulkes ir lieps eiti toliau. arba ne, kaip tik tu nori. ji taikstysis su tavo šūdu iki tol, kol nebegalės, o kai nebegalės, taikstysis dar šiek tiek. o tu šiksi, nes esi vaikas, ir tik tai sugebi. na, gal ne visada, bet šūdai prisimenami dažniau. tu juos prisimeni, ne ji.
todėl yra smagu paskambinti mamai tą dieną, ir ne tik pasveikinti, bet ir sulaukti padėkos: kad nesi toks fucked up, koks galėtum būti.
kaip smagu stebėti tokį paprastą dalyką, kaip santykius su žmogumi, kuris dar visai neseniai jautė tau simpatiją.
viskas, ko reikia, kad tai pasikeistų – to _vieno_mažo_dalyko_. neatrašytos žinutės, pakelto balso, nutylėtos kritikos, išsakytos kritikos, ir taip nuo vienas kito šampūno uostymo pereinama iki visiško vienas kito ignoravimo. sėdėjimo prie upės su alaus skardine ir visiško neklausymo ir galbūt nesupratimo, ką kitas žmogus kalba. idėjos ir žmonės, komunikacijos ir tiesiog interakcijos nesutapimai. pyktis prieš kompromisą. pykčio pilni kompromisai, priimti dėl to, kad pašol nachui, brolau [sese], užpisai, sutarkime, kad nesutariame.
juokiesi viduje, nes _supranti_. nes tai nėra vienas iš tų debiliškų dalykų, kurie atsiranda vien dėl to, kad nieko kito ten nėra. tam yra priežastis, ir nors tau ji absurdiška ir juokinga, bet ji yra ir tu gali tai kažkaip pateisinti. turi kažką truputį apčiuopiamą, kažką, kam galima suversti kaltę už susprogdintus tiltus į praeitį. nes, kaip rašė kafka, praeitis ir ateitis yra vienodai apgailėtina. gerai, kad jos abi baigiasi dabar.
The waves are breaking, against the shores of Waiapu,
My heart is aching, for your return my love.
Oh my beloved girl, come back to me, I could die of love for you.
I have written you a letter, and enclosed with it my ring,
So your people could see it how much I’m troubled for you..
Oh my beloved girl, come back to me, I could die of love for you.
My poor pen is broken, my paper is spent,
But my love for you endures, and remains forever more.
Oh my beloved girl, come back to me, I could die of love for you.
The sun’s hot sheen, won’t scorch my love,
Being kept evergreen, by the falling of my tears.
Oh girl, Come back to me, I could die of love for you.
kada viešumoje skaityti erotines noveles tapo norma? ar tiesiog tai, kad knyga – labai gerai žinoma (!=gera), leidžia jai būti norma? ar ‘backdoor sluts’ būtų laikomas geru filmu, jei jam scenarijų parašytų [holivudo scenaristas], režisuotų [režisierius], o vaidintų [įžymybė]?
radome lėktuve tokią vieną novelę. buvo juoko visam ofisui. galiausiai sulaukiame skambučio, „ieškau knygos“. „kaip vadinasi?“ „tokia juoda, angliška, nepamenu kaip vadinasi“. ye, right. okei, atvažiuos paimti. atvažiuoja su dviem mažais vaikais. dar kartą paklausiam, kaip vadinasi. šį kartą jau prisimena, tyliai pasako. vaikai couldn’t care less, tačiau po penketo metų, kai supras, kad mama skrydžio metu was getting off… turėtų būti įdomios kalėdos.
i want to do with them what spring does with the cherry trees
vėl laikas kraustytis. pernai tai dariau dukart. šiemet teks dar bent vieną kartą. ką darysi.
tačiau suradau naują savo tingumo ribą: vietoj to, kad šiukšlių konteinerių ieškočiau pats, pasiklausčiau kaimynų ar šiaip praeivių, pirmiausia apvaikščiojau kiemą su google street view. radau. taip, dėl to jaučiuosi blogai.
darbe turėjome kursus, mokėmės teisingai dirbti su neįgaliaisiais. viskas labai įdomu ir naudinga, tik šiek tiek liūdna, nes, kaip ir daugelyje sričių, lietuviškas supratimas ir galimybės yra akmens amžiaus lygio. kada nors bus geriau.
labiausiai, visgi, patiko tai, kad buvo atvažiavusios neįgaliųjų sąjungos atstovės, pačios sėdinčios ratukuose. first hand experience, taip sakant, čia ne tas pats, kas aviakompanijų manualus skaityti. jų parengtas pranešimas gal ir buvo sausokas, daug skaitymo iš skaidrių, pačiose skaidrėse – sienos teksto (moterys, nepiktybiškai, suprantu, tačiau čia for future reference), bet jos – ne profesionalės, joms nepriklauso tai mokėti. man labiau patiko tai, kad buvo galima su jomis pasikalbėti be tabu, baimės, kad įsižeis ar ne taip supras, su supratimu, kad visa tai – abipusei naudai, o ne smalsumo patenkinimui.
įdomiai skambėjo karts nuo karto, kalbant apie įvairias negalias, įterpiamas „kaip, pavyzdžiui, mūsų su Ramune atveju“. ne, ne lengvabūdiškai, labiau – norint pateikti realų pavyzdį. buvo daug „žinau tokią istoriją apie vieną vaikiną“, perleidžiant vėlgi per savo prizmę, šiek tiek (pagrįstai) pasiskundžiant situacija lietuvoje.
antropologiškai įdomus epizodas buvo pačios paskaitos pabaigoje, kai buvo parodytos kelių žinomų (einšteino, beckhemo, diaz, etc) žmonių nuotraukos ir liepta paspėlioti, kokių negalių jie gali turėti. įdomus, nes žmogiškas. dviratininkai, pavyzdžiui, labai džiaugiasi, kai pamato kokią nors garsenybę ant dviračio, tas savotiškas „o jie – visai kaip mes“ momentas. man jurgis didžiulis patikti pradėjo tada, kai su savo ryškiai raudonu kruizeriu aplenkė mane vokiečių gatvėje. taip, turbūt, ir neįgaliesiems, sužinojusiems, kad ir „žvaigždės“ gali turėti negalią, pasidaro lengviau.
žaidimą „rask dviračių taką vilniuje“.
tarp miestų inžinierių ir automobilių eismo užsimezgęs savotiškas stokholmo sindromą primenantis ryšys. kuo anas labiau tuos skriaudžia, tuo daugiau nuolaidų, malonių ir dėmesio jis gauna. juk kamščiai miesto centre ir ne tik susidaro dėl to, kad nėra pastatyta pakankamai šviesoforų, o ne dėl to, kad gatvėse yra per daug automobilių.
kiekviena mano obsesija dėl kokio nors labai reikšmingo sub(ob)jekto pereina keletą nekintančių fazių:
f1: consume all the things. skaityti/spoksoti jpegus/jutūbo išdulkinimas/net paprastas google images/24-7. viskas nauja, viskas po kelių valandų pasimiršta, todėl džiugina kelis kartus per dieną. ačiū dvimpirmam amžiui už next-to-non-existant attention span
f2: selekcija. ne viskas taip jau labai faina/repost/troll/you-must-be-new-at-this. entuziazmo ~80%
f3: diversija. dėmesį patraukia periferiniai/šalutiniai/panašūs dalykai, dar kartą ačiū next-to-non-existant attention span, ir jau pamiršau ką dar norėjau pridurti, bet fazės pabaigoje apima egzistenciniai „o nachui to reikia visa tai beprasmybė laiko švaistymas visi mes mirsim“ klausimai. retoriniai.
f4: pauzė.
f5: grįžimas prie f1 su 10% boost, tada f2 su -10% entuziazmo, tada tiesiai prie f4, tada vėl f5, ciklas kartojasi.
ir taip su pliusminus visais virtualiais ar realiais dalykais: operacinėmis sistemomis, programavimu, fotografija, tarptinkliniais daugiažaidėjiniais vaidmenų žaidimais, dviračiais, etc, kol ateinama iki tokių blogpostų. ha, šiomis fazėmis kažkada prakeliavo ir mano blogas.
