su blogais gal kiek kitaip – beveik hebrajiškai – nuo galo į pradžią. tenka šiek tiek perversti smegeninę, supratimą, timeline’ą, seką, kai ką atminty užsibukmarkinti, kai ką pasižymėti, kai ką pamiršti, bet atsispirti pagundai sugrįžti. juk laiko tiek mažai, o blogų – tiek daug.

jau po truputį jaučiu, kaip mažėja mano susikaupimas skaitant, o tuo pačiu lavėja nuojauta ir skaitymas ne raidėmis, o žodžiais, lyg ryjant juos ‘cielus’, nekramtant, tik akimirkai pajaučiant skonį, tos akimirkos užtenka, kad suprastum, ar verta skaityti toliau, gal netgi pabandyti tekstą sukramtyti. dėl to labiausiai ir užkabina kapotais sakiniais, trumpomis pastraipomis, aiškiomis mintimis rašantys. blogeriai. tvitereriai. vaiberiai. laivjournaleriai. pastaruoju metu ypač pastarieji (žž).

labiausiai mane papirkęs moters pasakytas dalykas buvo: „aš vakar visą naktį skaičiau senus tavo blogo įrašus“.

lietuviška blogosfera yra gana ribota – blogas.lt su 95 procentais vaikų/emo/mirusių blogų/reklamų ir 5 procentais rimto reikalo, livejournal (kurie yra gana uždara ferma ir sunkiai priima prašalaičius), blogspot (kurie sudaro mažumą ir pagrindinis srautas ateina iš išorės, nes didžioji dauguma blogspoto vartotojų yra tie patys anglakalbiai, kuriems į lietuvių veblenimus nusispjaut) ir random blogeriai, pvz iš blogr.lt ar pasikūrę wordpress savo hostinge. geriausiai sekasi rašantiems apie technologijas (nežinau, kpocius, radiocool, etc), miesto tendencijas (ežiukasvilniuje), reklamą (ex-žudykreklamą, aTa), politiką (račas), rinkodarą (internetinė_rinkodara, dansu dansu, common sense) ir t.t. išskirtinai visi rašo lietuviškai, tačiau tuo pačiu save pasmerkdami tik lietuviškai auditorijai – ergo mažam prenumeruotojų skaičiui, ergo ribotai idėjų sklaidai, ergo maximum pripažinimas – tos pačios srities asų/entuziastų.

įdomu, visgi, kodėl lietuviai nerašo angliškai? tikrai yra keletas, esu skaitęs blogus, tačiau pagrindas – kokios nors siauros srities specialistai, rašantys tik ta tema ir tik tokiems patiems specialistams. lyg aš rašyčiau tik bagažo paieškos agentams tik apie treisingo ypatumus. viena priežasčių, manau, gali būti emocinis prisirišimas. rašo koks nors liūtas savo irštvoje kaip jį užpisa tautiečių tamsumas, ir tie keli šviesuoliai, kurie visgi prenumeruoja jo rašliavas, palinksi galva, ir parašo palaikantį komentarą. Roger’is iš Wisconsin’o pakraipytų galva ir išjungtų tab’ą. dar viena priežastis – raštingumas. lietuvišką super gražų sakinį suregztų bet kas – na, gal ne Darius iš radiocool, no offense dude, bet kartais pasitikrinti klaidas prieš spaudžiant submit yra būtina, – tačiau angliškai daug sunkiau. pamenu savo senus bandymus. išsteni dvi pastraipas, ir pritrūksti sinonimų, ir vemi tais „get“, „got“, „did“, „do“ ten kur reikia ir kur nereikia. native tongue, kaip bebūtų, mums yra lietuvių kalba, artimesnė tiek dūšiai, tiek protui.

labai jau ilgas įrašas tapo.

Šiandien joje užtikau neilgą satyrą apie internetinį ekshibicionizmą. Aš savo praitame įraše kalbėjau apie vojarizmą, ir kad jo reikia saugotis, tačiau šiame straipsnyje jau visai kitas dalykas. Vojarizmą vykdo kiti žmonės, stebintys subjektą pro rakto skylutę (šiuo atveju rakto skylutė yra socialiniai tinklai), o ekshibicionistai patys vaikšto gatvėmis ir rodo savo genitalijas random praeiviams (blogo rašyms; nuotraukos soc. tinkluose; twitter ir facebook statuso atnaujinimai). Tikrovėje šie du iškrypimų tipai [dažniausiai] nesusitinka, tuo tarpu internete jie – geriausi draugai. BFFs.

Tai kokios gi priežastys pastūmėja žmones pradaryti savo apatinių rūbų stalčių visai visuomenei? Kai tai daro „žymūs“ žmonės, tai kaip ir suprantama – čia naudojamasi psichologiniu poveikiu, kurį žmonėms daro suvokimas „O žvaigždės – irgi žmonės, tokie patys, kaip mes!“. Tačiau populiariausi blogeriai ir twitterininkai yra paprasti žmonės. Gal tai ir veža? Kad galima daug paprasčiau susitapatinti su autoriumi?

Aš be abejo kalbu tik apie Lietuvą. Užsienių internetai yra per dideli ir per ilgai užtruktų gilinimasis į detales.

Visi žmonės negali būti ekshibicionistai ir vojaristai. Trumpiau, visi negali būti iškrypėliai. Negali visi būti ir normalūs, bet negali būti ir iškrypėliai. Ar internetas mus tokiais padaro?

Ir dar šis tas, ar galima būtų visa tai paaiškinti elementariu dėmesio trūkumu (arba troškimu)?

Kvailos man atrodo pastangos išgyvendinti žodį „blogas“ ir visas jo atmainas iš mūsų žodyno. Vietoje jo ketinama atvesti žodį „tinklaraštis“. Blogeriai atitinkamai bus vadinami „tinklaraštininkais“. Arba „tinklaraščio autoriais“.

O aš klausiu – kam to reikia? Ar nuo to pakis mūsų statusas? Pagerės tekstų kokybė? Padaugės skaitytojų? Pradėsime uždirbti iš rašymo, nes būsime nebe blogeriai, o tinklaraščio autoriai? Kaip sako anglakalbiai, don’t fix what don’t need to be fixed.

Niekam nekyla minčių išversti žodžio „internetas“. Arba „kompiuteris“. Nors kasdienėje kalboje šie žodžiai minimi labai dažnai. Vis dėl to, bandymų buvo – buvo siūloma internetą vadinti žiniatinkliu (ar kažkaip panašiai). Ar žodis prigijo? Ne. Ar reikia daugiau nei vieno žodžio pavadinti dalykui, kuris yra toks svarbus kaip internetas? Kam nacionalizuoti patį globaliausią dalyką pasaulyje?

Eskimai turi daugiau nei 30 žodžių pavadinti sniegui. Kiekvienu iš jų vadinamas sniegas nesikeičia – nebūna nei baltesnis, nei šaltesnis, o paėmus į nuogą ranką vistiek tirpsta.

Abu plačiausiai naudojami terminai, blogas ir tinklaraštis gali gyventi kartu draugiškai ir taikiai. Rašydamas CV, straipsnį į laikraštį (o ką čia gali žinoti, ane, Roni? :) ar šiaip ką nors oficialaus, vartosiu terminą tinklaraštis, tačiau kasdienėje kalboje blogas lieka blogu. Ir prisistatinėsiu, kaip ir anksčiau, blogeriu. Ar kada nors, geriant penktą bokalą alaus sugebėjote neužsikirsdami pasakyti žodį tinklaraštininkas? Taip ir maniau.

Mėgstu blogoakcijas, jose prasiplečia akiratis ir skaitytojų ratas. Iš tiesų keista rašyti apie tokį asmenišką ir subjektyviai mielą dalyką lyg apie verslo planą, tačiau galima pabandyti tai padaryti kiek kitaip.

Mano blogo ateitis priklauso nuo daugelio dalykų: nuo manęs, visų pirma, ir nuo mano noro/galimybių rašyti. Rašau kol galiu ir kada galiu, tačiau iš įrašų dažnumo galima spręsti, kad tai būna nedažnai. Dar dažniau visą laisvą laiką praleidžiu skaitydamas, žiūrėdamas ir klausydamas, kelis kartus puldamas rašyti ir kelis kartus ištindamas viską ką parašęs. Įkvėpimas – apgaulingas dalykas.

Negaliu nieko planuoti toli į ateitį. Viskas keičiasi sparčiau nei turėtų, ir aš tik tikiuosi, kad blogas apskritai išliks, kad bus Valdemaras, kuris galės jį pildyti. O kol kas – stick around, čia dar bus visko…

Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų buvau per plauką nuo to, kad nusipirkčiau bilietą į Login’09. Blia, zeba renginys, daug įdomių žmonių, blogerių, kuriuos skaitau kasdien, šiaip įdomių personų, galų gale – afterpartis :) Bet visus tuos kartus, sekundę prieš spaudžiant mygtuką, į galvą šaudavo mintis – „o nafik?“.

Visų pirma, neturiu su kuo ten eiti. Paskutiniu metu esu uber asocialus žmogus, o ir iš draugų ir pažįstamų rato nėra nė vieno žmogaus, kurį sužavėtų tokia avantiūra, o eiti prie pirmo pasitaikiusio pačiame logine ir sakyti „sveiks, wanna hang out?“ – ne, ačiū.

Antra, jei jau rasčiau su kuo eiti, sunkoka suderinti su darbu, mat kitą dieną po renginio dirbu nuo 4:00 ryte :) Žinoma, labai norėdamas galėčiau susikeisti su kolegomis, tačiau… žr. pirmą punktą.

Trečia, intensyviai antrinu paulnevermind mintims apie blogų formatą renginyje ir Lietuvoje apskritai. Mano pirmieji kažkada perskaityti blogai buvo iš jo tekste paminėtos blog.hardcore.lt fermos, kurie buvo tokie, kokie blogai turi būti iš tiesų – asmeniniai, artimi, tačiau tuo pačiu intriguojantys, įdomūs, patrauklūs.

Ir ketvirta, galiausiai, rimtai ir nuoširdžiau pagalvojęs supratau, kad daugiau nei pusė pranešimų man nebūtų aktualūs. Įdomūs, taip, tačiau neaktualūs. Kaip ir dauguma tinklaraštininkų, nesiekiu uždirbti nei iš reklamos, nei iš kokios kitos su irštva susijusios veiklos. Esu beveik tikras, kad nelabai ką ir sudominčiau :) Ir nors reklama nėra vienintelė konferencijos tema, ima įspūdis, kad viskas kažkaip tuo persisunkę. Kuo čia stebėtis – renginio organizatorius yra ŽudykReklamą.lt tinklaraščio autorius.

Neturiu nieko prieš šią konferenciją – esu tikras, jog tuos, kuriuos domina tinklaraščių ir žiniasklaidos, verslo ir reklamos santykiai, pasisems gausybę puikių idėjų ateities įrašams ir projektams, ir labai tuo džiaugiuosi, nes turėsiu ką skaityti laisvu laiku. Tuo tarpu aš sakau Loginui ne.

Reklamuoti save galima labai įvairiais būdais – nuo „iš lūpų į lūpas“ iki mokamos FaceBook ar AdSense tipo reklamos, tačiau norėčiau pasamprotauti būtent nemokamų ir didelių pastangų nereikalaujančių reklamų tema (o kartais netgi teikiančia malonumą). Pavyzdžiui, minėtoji „iš lūpų į lūpas“: aš beveik visiems savo draugams, šeimos nariams ir pažįstamiems esu pasakęs apie savo tinklaraštį, ir nedidelė dalis srauto ateina būtent iš jų rato. Kaip gaila bebūtų, būna laikotarpių, kai jiems tai – vienintelis būdas sužinoti, kaip man sekasi. Dabar jau net valdžia darbe žino apie šį mano kampelį internete.

Kitas ne ką mažiau efektyvus reklamos skleidimo būdas yra kartu ir malonus bei naudingas – turiu omenyje komentavimą kolegų bloguose. Aš skaitau gerą šimtą su puse blogų, ir stengiuosi kuo didesnėje dalyje naujų įrašų palikti savo komentarą, nes tai – ne tik didelis indėlis į web-du-nulinę blogosferą, bet ir su kiekvienu komentaru paliekama aktyvi nuoroda į tavo tinklaraštį. Prie šios pačios kategorijos priskirčiau ir blogeriai.lt projektą, ir Twitter, ir Facebook NetworkedBlogs, ir beveik visus socialinius tinklus. Jie turi tik tokį skirtumą: komentuodamas bloguose ir blogeriai.lt ar „twittindamas“ tu savo nuorodą pateiki daugiau ar mažiau tikslinei savo blogo auditorijai, tuo tarpu socialiniuose tinkluose lankosi labai daug skirtingų pomėgių, interesų ir amžių internautai.  Vis dėl to, iš tos visos kiekybės anksčiau ar vėliau atsisijoja kokybė.

Trečioji, man labiausiai patinkanti reklama yra reklaminių skydelių apsikeitimas. Tai jau sėkmingai vykdo Karolis Pocius ir Gedas,  nežinau.lt ir galbūt dar kasnors, tiksliai negaliu pasakyti, nes nesidomėjau. Man tai atrodo labiausiai priimtina, nes į tai nėra įsivėlę piniginiai reikalai, t.y. blogeriai skydeliais keičiasi visiškai remdamiesi bendradarbiavimo tikslais ir principu „ranka ranką plauna“. Prie to paties priskirčiau ir aktyvių nuorodų dėjimą į Blogroll skyrelį, arba tiesiog skyrelį „Aš skaitau“.

Ketvirtas, ne ką mažiau efektyvus reklamavimosi (o gal labiau reklamavimo) būdas yra nuorodų talpinimas įrašuose ar naujienų portalų straipsniuose, citavimas su aktyvia nuoroda ar rėmimasis kažkieno bloge patalpinta informacija. Skaitydamas apie neseniai Rygoje vykusią BarCamp (ne)konvenciją radau įdomią mintį: dažniausiai menkiau žinomo blogo paminėjimas dideliame ir populiariame projekte (naujienų portale, skaitomame bloge) yra vienadienė šlovė, penkiolika šlovės minučių. Lankomumas geriausiu atveju šoktels tą vieną dieną, kai straipsnis yra naujas ir labiausiai skaitomas, o vėliau jis kartu su nuoroda nugrims į užmarštį. Kaip bebūtų, būti paminėtam skaitomiausio Lietuvos tinklaraščio vedamoje blogoramoje yra gana malonu, nors poveikis jaučiamas tik tą vieną dieną.

Kai blogas tampa sąlyginai garsus, žinomas ir pripažįstamas kitų blogerių gretose, galima pradėti mąstyti apie mokamą reklamą. Visų pirma tai yra kontekstinės reklamos, tokios kaip AdSense. Labai mažai apie jas žinau, tik jų principą: sumoki už tai, kad tavo bloge būtų galima ją talpinti (tuo pačiu kitų užsakovų svetainėse bus talpinama ir tavo reklama), ir tu už tų reklamų paspaudimus arba parodymus (paspaudimai > parodymai) gauni kažkiek centų. Lietuvoje bene populiariausia yra textads.lt sistema.

Blogų rašymas yra tam tikra žurnalistikos rūšis – žinomas ne vienas atvejis, kai informacija apie itin svarbius įvykius pirmiausia pasirodo bloguose. Tai yra suprantama – įvykių vietoje pirmiausia atsiduria būtent papratsi žmonės, o su šiuolaikinėmis technologijomis (išmanieji telefonai, netbookai, laptopai) apsiginklavusiu blogeriu lenktyniauti yra labai sunku. Dėl tos priežasties, net niekada žurnalistikos mokslų nekrimtęs, tačiau ilgai blogą vedantis ir imlus naujovėms blogeris yra potencialus įvairių firmų ar organizacijų susidomėjimo objektas. Turiu omenyje užsakomuosius straipsnius: technologijų tema rašantys blogeriai dažnai gauna įvairių firmų produktų pabandymui ir aprašymui. Tai puikus būdas tiek blogeriui uždirbti bent tiek, kad atsipirktų blogo išlaikymo kaštai, o firmai – gana pigiai pasireklamuoti. Be to, tokie blogeriai bene pirmieji gauna pačiupinėti naujus žaisliukus. :o)

Tikrai žinau, kad paliečiau ne visas su reklama bloguose ir blogų reklama susijusias temas ir temos puses, tačiau norėjau tik pasamprotauti tomis, kurios man labiausiai pažįstamos. Kadangi artimiausiu metu galvoju pereiti į atskirą hostingą, su nuosavu wordpress, o t.y. ir daugiau costumizing galimybių, bandysiu keistis baneriais. Gal, jei kas bandėte, žinote, koks šio metodo efektyvumas?

Ir būtent todėl, kad ši sistema tokia kupina naujovių (man asmeniškai) ir tokia patraukli, visą pusdienį sėdžiu administratoriaus valdymo skyde ir bandau viską išsiaiškinti. Pagrindiniai dalykai, žinoma, aiškūs, jau ne pirmi metai bloginu, nors ir amateur, tačiau specifiniai dalykai užkabina. Net geriau, negu kai kurie žaidimai. :)

Taigi va, viskas lyg ir puiku. Norėjau išsikraustyti iš bloggerio kol ne per vėlu. Aš visada ir visur už minimalizmą, tačiau kartais net to man perdaug. Nuo pat tada, kai sužinojau, kad Google nupirko Feedburner, mane kankino nerimas, kas dabar bus. Aplankęs Feedburner buvau pravestas pro gan neskausmingą migracijos į Google procedūrą, kurios metu visas mano srautas iš senojo feeds.feedburner.com buvo pervestas į feeds2.feedburner.com. Google žada pagal nutylėjimą redirectinti visą srautą iš vieno adreso į kitą, jei netyčia kas nors nepamatys, kad jau pakeičiau adresą. Spaudžiu jiems dešinę už tai.

Taigi, šis įrašas – savotiškas pabandymas, kaip ten tas jų srautas veikia. Šis blogas kol kas pasiekiamas prenumeratai tiek vidine wordpress nuoroda, tiek naująja Google feedburner. Tad, jeigu iki šiol dar nesate užsiprenumeravę manęs, galite tai padaryti tučtuojau.