up and not-so-wide-awake @ oh-three-hundred
walkie-talkie prie diržo tarška
„rampa-rampa maskvos, kada planuojame įlaipinimą“
„labas rytas“ – „gero skrydžio“

atostogos – dalykas geras, tačiau mažomis porcijomis. išsiderini.

juokauju. taip gerai nesijaučiau jau seniai. nusibodo nuo klaviatūros valyti kapsintį prakaitą – ne taip jau sunku, tas rašymas, nors per vasarą – tik keli įrašai. matau, jums užteko. matau, nepasiilgote.

atslūgus karščio bangai viskas atrodo kitaip. į darbą eiti visai noriu – nors kondicionieriaus dar vis neturime, blogiau negu buvo jau nebus. jei išgyvenome šio šeštadienio pragarą, išgyvensime dar ne vieną. kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais. vakaras nuo dienos skiriasi jau ne tik tuo, kad vakare tamsu, bet ir tuo, kad vakarė vėsu. ekrano viršuje įtaisiau mažą termometriuką, katras informaciją ima iš internetų, ten rodo 16.0 °C ir debesį su mažu žaibu. matyt, tai reiškia, kad lauke lyja su perkūnija. ką aš daryčiau be interneto?

kai po šitiek savaičių karščio vėl grįžta sveikas protas ir nebesinori kraustytis šiauriau, imu ir viską pakraunu. papildau kiaušinių ir pieno atsargas, nusiperku duonos, paimu ir alaus, tačiau jį greitai išgeriu, jo taip paprastai šaldytuve nepalaikysi. užsirašau, kad reikia sūrio ir kokios dešros, ar dešrelių, ar koldūnų, tačiau čia jau negreitai. kompo niekada nekankinu ir neatjungiu nuo laido, tačiau telefoną ir ipodą būtina pakrauti. jie – mano nuolatiniai bendrakeleiviai. be jų aš – kaip be rankų.

tada, kai viskas jau pakrauta ir užpildyta, tiek ipodas, tiek nokia man abu šypsosi žaliomis baterijomis, užsikeliu kojas ant stalo ir atsikemšu skardinę alaus. deja, jau paskutinę.

kur tavo didybė dabar, žmogau? ką tu gali prieš gamtą?

iš vienos pusės (iš tos, kad aš iš šių reikalavimų priežiūrėjimo valgau duoną) reikalavimai yra teisėti. piko metu visuomeniniu transportu važinėja galybė žmonių, autobusai ir troleibusai būna visiškai perpildyti, o savo kuprines, rankines ir pirkinių maišus jie neturi kur pasidėti, dėl to vieni keleiviai trukdo kitiems rasti laisvą kvadratinį pusmetrį atsistoti. lėktuvuose bent jau yra „overhead storage“, kur visi krauna savo belongings. lėktuvuose, beje, visi sėdi savo vietose, bet ką jau čia.

iš kitos gi pusės, visuomeninis transportas man visada asociavosi su veiksmų laisve. ne judėjimo, nes judėjimo laisvę turi tik važiuodamas savu automobiliu ar taksi, o būtent judėjimo ir veiksmų pačioje transporto priemonėje. po velniais, juose net šunis galime vežtis (jei su antsnukiu ir autobuso gale).

jei kontrolieriai nuo šiol kabinėsis prie nestandartinį bagažą vežančių piliečių, padėtis žymiai blogės, ir blogės tik tam tikriems žmonėms: iš [kalvarijų] turgaus, į/iš stoties ar oro uosto važiuojantiems. pastariesiems, kurių didelė dalis – užsieniečiai, ypatingai. juk tik nedidelė dalis atskrenda ar ruošiasi išskristi su rankine ar kuprinyte, atitinkančia tuos reikalavimus. labai daug kartų teko ateiti į pagalbą jiems padedant nusipirkti ir pasižymėti vienkartinius bilietėlius, dar dažniau – padėti susikalbėti su sunkiai lietuviškai (!) kalbančiais kontrolės darbuotojais. anų, tarp kitko, aš nekaltinu, jų toks darbas, lygiai kaip ir mano, ir pats patiriu keleivių pyktį, kai liepiu atiduoti standartų neatitinkantį rankinį bagažą prieš lipant į lėktuvą, tačiau visuomeniniame transporte viskas daug laisviau. galima daryti kompromisus, kai matai, jog keleivis tikrai nežinojo, kad bilietėlį reikia ne tik nusipirkti, bet ir pažymėti. jokiam troleibuse ar autobuse ši informacija nebūna skaitoma angliškai, o lipdukai su lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis parašyta instrukcija yra tik labai retuose autobusuose.

dabar nuo kiekvieno pirstelėjimo darbo reikės apskaičiuoti ir įvertinti tau atėjusią iš to naudą. kokią naudą? a velniai žino. gal tokia buvo. jei nebuvo – a vistiek mokėk. pasinaudojai darbiniu tualetu – irgi, ble, natūra. galėjai namie prieš ar po darbo reikalus atlikt. o čia – ir popieriaus sąnaudos, ir vandens, kur dar oro gaiviklis. arba – nori darbe gerti kavą – įtrauk tai į natūros ataskaitą. darbas – ne vieta pramogoms ir malonumams.

nuo savęs primečiau kelis juokingus-nejuokingus atvejus: o ką, jeigu darbiniu telefonu aš skambinu antstoliams, kad sumokėčiau skolą? darbiniu automobiliu nuvežu jiems pinigus? arba darbiniu kompiuteriu pervedu juos internetu? arba tuo pačiu automobiliu važiuoju į laidotuves? kur man čia nauda?

jeigu aš esu ant tiek kietas darbuotojas, kad firma nusprendė man duoti makbuką, iphoną ir mitsubishį ir apmoka jų eksplotavimo išlaidas, tai kas toks, kad kiščiausi? arba jie, kad kištųsi? taip, galbūt man tai bus išskaičiuota iš atlygio, kuris bus mažesnis nei tų, kurie dirba tą patį darbą naudodamiesi savo kompiuteriais, telefonais ir automobiliais, dėl to aš sumokėsiu mažiau „natūros mokesčių“, negu tas kitas darbuotojas, tačiau tai nėra mano kaltė, kad jam firma neskyrė dalykų. tai reiškia, kad aš esu geresnis darbuotojas, dėl to nusipelniau bonusų. ar mes grįžtam prie socializmo, kur visi yra lygūs, ar kuriame laisvą rinką, kurioje visiems suteiktos lygios galimybės?

na, o dabar – bring it on.

švęsti.

šventas.

pasišventęs.

pašventęs.

o man – kokios dar šventės?… darbas, tušti namai (meluoju – yra šuo), draugai švenčia, o man tik graudu. bet ką jau čia.

linkėjimus būtinai reikia čia surašyti.

žmonėms, kurių nepažįstu, linkiu su manim susipažinti. esu fainas. nesigailėsite.

pažįstamiems linkiu nebūti nelaimingais. laimingais gal ir nebūsite, bet pasiekti tą politkorektišką lygį, kai gali sakyti „meh it was ok“, yra visai įmanoma.

draugams linkiu būti tokiais, kokie yra. tik, nu, laimingais. o jei kuris jau yra laimingas, tai spaudžiu dešinę. žaidimas pereitas.

šeimai linkiu ir toliau taip pat sėkmingai skaitytis su mano nesąmonėmis. žinau, kartais (skaityti: visada) labai užknisu. bet iki šiol jūs gerai varot. nors dažnai to nesakau, bet aš jus visus vistiek myliu.

sau linkiu išlįsti iš problemų. arba bent jau sėkmingai su jomis tvarkytis. ir pagaliau užkariauti pasaulį. kiek galima…

o namie manęs laukia šuo ir Depressing Christmas Songs, Ctd.

Padedu žydų (hebrajų? judėjų?) porai su vaiku nunešti laiptais vaikišką vežimėlį, tokį sulankstomą – ir jis sulankstytas. Kažkuriuo ėjimo momentu man prireikė išsitraukti už diržo užkištą raciją (radijo stotelę?), aišku dar toj rankoj ir krūva popierių, ir man tas prieš tai minėtas vežimėlis išsiskleidė, užgaudamas vidurinį pirštą ir, aišku, orumą. Ir staiga man išsprūsta – „Jesus Christ“, kaip aš mėgstu sakyti tokiais atvejais. Po kokios šimtosios sekundės dalies supratau, ką pasakiau, bet ką jau čia.

Aišku, atrodytų, kas čia tokio – juk faktiškai tai aš esu „daugumos“ atstovas, nes net 80% (or sth) lietuvių laiko save katalikais, bet kad blem, chebra, aš gi – ATEISTAS.

Visgi, pilnavertiškai visavertiškai sudalyvauti šiais metais nepavyko, ir viskas – dėl darbo. Taip jau išpuolė, kad visą šį „ilgąjį savaitgalį“ dirbu. Nieko tokio, atsigriebsiu. ateis ir į mano kiemą šventė.

Kadangi į darbą šiandien tik nuo 16:00 ėjau, iškart po pietų (tiksliau iškart atsikėlęs) nuvažiavau į miestą pasižvalgyti, ką prarandu, ir nieko daugiau neliko, kaip suprasti, kad prarandu daug. Milijonas žmonių, milijonas atlikėjų, milijonas pagundų, tačiau didžiuojuosi savimi – atsilaikiau prieš visas. Šurmulys neapsakomas, iš visų pusių sklinda kuo įvairiausios muzikos garsai, nuo akustikos iki sunkaus metalo. Kažkaip įsiminė prie ŠMC groję keturi vaikinukai, ne daugiau kaip 16 metų amžiaus, o grojo jie kažkokį labai gerą metalo kūrinį. Galbūt įsiminė dėl to, kad jie tokie jauni, o gal dėl to, kad nors kūrinys atliktas buvo labai kokybiškai, tačiau grojo be jokio judesio. Tartum prikaustyti. Tarsi studijoje. Vyrai, čia gi gatvės muzikos diena!

Dvi valandas atbuvęs tokiam triukšme (gerąja prasme) pradėjau eiti link stotelės, ir kaip buvo gera iš Pilies gatvės išeiti į Katedros aikštę, kur buvo (palyginus) mirtinai tylu. Kylant Gedimino prospektu į viršų triukšmas vis mažėjo, o prie Lukiškių aikštės, atrodė, buvo vakuumas. Įsėdau į autobusą, ir tik tada įsijungiau mp3 grotuvą. Prie gero priprantama, tačiau tik tada, kai to gero būna po mažai.

Labai sunki diena šiandien. Kojas skauda nuo vaikščiojimo mieste ir lakstymo darbe, galvą skauda nuo kavos perdozavimo.

Kažkurią dieną rašiau apie airBaltic‘o nedidukę viešųjų ryšių kampaniją. Aviakompanija grąžina pinigus tiems bilietus nusipirkusiems keleiviams, kurie netenka darbo (už panaudotą bilietą, be abejo, pinigų negrąžina). Iš tos pačios serijos – turbūt daug kas pamena Ryanair pokštą, kad atseit bus imamas mokestis už naudojimąsi lėktuvo tualetu. Atitinkamos kompanijos statusas leidžia jai daryti tokius pareiškimus, juk ne tik, kad visi tuo patikėjome, bet jie surado drąsos pareikšti, kad visa tai buvo pokštas. Na, kai esi „pigių skrydžių“ bendrovė, gali daryti daugmaž viską. Skrisdami tokiomis linijomis keleiviai nesidairo į aptarnavimą – jiems reikia pigiai nuskristi į vietą.

O štai prieš kelias dienas, remdamiesi savo internetiniame puslapyje patalpintos apklausos duomenimis, Ryanair pareiškė, kad nutukusiems keleiviams gali tekti brangiau mokėti už bilietą. Iš maždaug 100 tūkstančių balsavusių apie trečdalis pasisakė pritariantys šitokių mokesčių įvedimui. Ryanair, beje, šiame reikale  – ne pionieriai. Jau praėjusią savaitę United Airlines pareiškė, kad jei keleivis netelpa į savo vietą lėktuve (turima omenyje: negali prisisegti net prailginto saugos diržo ir/ar negali sėdėti nuleistais ranktūriais), jis turi mokėti už papildomą vietą. Tai yra, lyg skristų dviese. Arba vienas žmogus du kartus.

Viename iš nurodytų šaltinių radau tikrai gerą mintį – advokatai krykštauja iš laimės, nes žymiai padaugės teisinių ieškinių, nukreiptų prieš aviakompanijas. Tačiau gerai sako liaudies patarlė: „bijai vilko – neik į mišką“. Atrodytų, šiuo metu visi vežėjai turėtų dantimis ir nagais kabintis į kiekvieną keleivį, tačiau daro atvirkščiai, bando juos atbaidyti. Įdomi situacija, esu tikras, kad greitai sulauksime pirmųjų šio medžio vaisių.

Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.

Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.

Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: „Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai“. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.