kai pagalvoji iš oportunisto point-of-view, situacija daugiau negu komplikuota. jeigu atakos šaltinis _tikrai_ yra iš tam tikros šalies (kas tik retais atvejais gali būti garantuota), ir jeigu amerikonai žada laikytis savo nuostatos ir tikrai imtis military actions, gali kilti problemų.

amerikonai ir kiti anglakalbiai mobilų telefoną turi vadinti pabrėždami jo skambinimo funkciją – cellphone, smartphone, telephone, etc. visi kiti terminai yra išvesti iš pastarųjų. visgi galima tai pakeisti abstrakcijomis, pvz device, bet tada su pašnekovu ar skaitytojų auditorija turi būti supratime, apie ką kalbama. texting device skamba per daug gremėzdiškai, o e-mailing device – netiksliai, kaip ir browsing device.

mes tuo tarpu galime apsiriboti žodžiu „mobilus“, kuris jau seniai nebėra būdvardis. šiame žodyje telpa viskas, kas daro mobiliuosius telefonus nuostabiais aparatais. smsai, skambučiai, dabar jau – emailai ir naršymas, filmai, žaidimai, ble bla etc, ir visa tai – visada su tavimi.

P.S. ir be abejo, this:

When my so-called phone rings, my first reaction is „Shit. What’s wrong now?“ When I get an email or text message, I feel a tingle of optimism.

Gavęs savo pirmą gyvenime kompą (anksčiau juos buvau matęs tik mokykloje ir pas pusbrolį, jo kompą, beje, ir gavau) apie jį žinojau tik tiek, kiek įmanoma buvo sužinoti per vieną vasaros mėnesį žaidžiant žaidimus. Juolab, kad pas pusbrolį jis sukosi ant W95, tuo tarpu jam atsidūrus pas mane dėl kažkokių priežasčių („ko jūs visi žiūrit į mane?“) windows’ai nebepasikrovė – liko tik DOS su NC. Man to užteko. Visi žaidimai tame kompe buvo skirti šiai os, tad nebuvo skirtumo. O turėdamas tokią vaizduotę puikiai navigavau po directory tree ir be gražių (kiek jie tuo metu buvo gražūs) langų.

Mano pirmas telefonas buvo nokia 3310. Sename savo bloge buvau parašęs dešimties punktų sąrašą, kodėl man patinka šis telefonas, tai buvo savotiškas atsakas tuo metu sklandžiusiai oibletkaipmanreikiaiPhono beprotystei. Pats aparatas yra paprastas kaip trys kapeikos – jokių polifonų, kamerų ar muzikos (meluoju, midi yra, ir kurti melodijas galima), išmatavimai sąlyginai dideli, pakankamai dideli, kad dviejų tokių telefonų kišenėje nepasinešiosi, ir visgi – tai pats geriausias mano matytas ir turėtas telefonas. Deja, visi šio modelio mano turėti telefonai sugesdavo arba būdavo pavogti.

Prisimenu visa tai, ir galvoju – kaip gera buvo patirti tą atradimo džiaugsmą, kai gauni [tam metui] technikos stebuklą, ir be niekieno pagalbos išsiaiškini kaip jis veikia. Prasėdėdavau valandų valandas prie kompo naršydamas po visas įdomias vieteles (taip atradau programavimą, turbo-pascal’io pavidalu). Dabar šį džiaugsmą keičia tik menkesni džiaugsmeliai – visi telefonai yra daugmaž vienodi ir kiekvieną perprasti užtrunka iki pusvalandžio. Radęs gedimą ar nesklandumą tokį aparatą gali mesti į šoną – netekęs paslapties jis netenka žavesio.

Pirmajame „Terminatoriaus“ filme Arnoldas Schwarzeneggeris bandė sunaikinti visą žmoniją. Dabar, būdamas Kalifornijos gubernatoriumi, jis nori panašaus likimo ir popieriniams vadovėliams.

balsas.lt

***

O idėja visai nebloga. Visos tos knygos, kurių dar mano mokyklos laikais buvo melejonas (ar žinote tą biologijos knygą? mes ant jos žiemą nuo kalniukų čiuožinėjom), milžiniškos kuprinės ir iškraipytos nugaros. Kol kas Kalifornijos gubernatorius nori suskaitmeninti tik matematikos ir gamtos mokslų knygas, tačiau galbūt ilgainiui tokio paties likimo sulauks ir kitos disciplinos.

Esu tikras, kad šiuo Arnoldo sumanymu džiaugiasi (o gal netgi jį iniciavo) e-knygų leidėjai ir e-readerių gamintojai. Vieni gaus užsakymą paversti skaitmena popierines knygas, iš kitų “buvęs Terminatorius” nusipirks nemažą kiekį e-knygų skaitytuvų. Visi patenkinti, ir avis sveika, ir vilkas sotus.

Kaip bebūtų, kad ir kokia Linux sistema man kieta ir kaip ji man bepatikų, 95% laiko praleidžiu Windows aplinkoje. Kodėl? Net pats nežinau. Nors GRUB meniu Windows opcija pati paskutinė, kažkaip automatiškai kraunantis kompui nuvairuoju iki jos. Sesės, kurios naršo kai aš būnu darbe, irgi kratosi joms nepažįstamos Linux sistemos. Milijonus kartų joms rodžiau, kokia paprasta ir intuityviai perprantama ji yra, tačiau nepavyko įtikinti. Jau įsivaizduoju, kaip iškilus mažiausiai problemėlei sulaukčiau skambučio („Nerandu Word’o!!!“).

Visiškai suprantu, kad pateisinimo šiai mano nuodėmei nėra (ir nuodėme ją laikau tik aš). Pirmoji ir bene didžiausia problema Ubuntu yra kažkoks keistas zvirbimas ar dūzgimas, sklindantis iš kolonėlių arba ausinių. Tačiau vistiek, kadangi visada klausausi muzikos, jis nesigirdi. Mane absoliučiai veža Ubuntu valdymas, išvaizda ir greitis. Prie to paties, neveža tai, kad foobar neturi Linux versijos.

Tačiau kodėl aš vis dar naudoju tą prakeiktą Vistą? Nežinau. Tikriausiai čia puikiai tinka patarlė „Įpratimas – antras prigimimas“. Tie visi Windows bajeriai, „Plug and Play“, „Drag and Drop“ etc (nors visa tai netgi geriau realizuota naujausiose Linux distribucijose) taip įaugę į kraują, kad net kalbėdamas apie operacines sistemas apskritai pasakau „windowsai“.

P.S. Šis įrašas yra pasiteisinimas prieš Donatą. Pažadu, pasitaisysiu. :)

perl -e ‘print scalar localtime(1234567890),“\n“;’

Taip, o jei rimtai, tai penktadienį, vasario tryliktąją, 23val 31min 30sek UTC (Lietuvoje tuo metu jau bus šeštadienis, vasario keturioliktoji, 01val 31min 30sek), UNIX sistemos laikas (UNIX sistemos laikas skaičiuojamas sekundėmis, prabėgusiomis nuo 1970 metų sausio pirmosios dienos) pasieks magišką skaičių – 1234567890. Talk about the magic of numbers.

Via Slashdot & Linux Pro Magazine

Kartais pasvarstau, kodėl aš neužsisakau abonento. Kažkada, labai seniai, kai pirkau telefoną kartu su kortele, naudojausi abonentu gana sėkmingai. Pirmoji sąskaita parėjo su beveik dviejų šimtų litų suma – deja, didžioji dalis buvo už SMS žinutes. Gana logiška, jų per dieną parašydavau iki poros šimtų. Tada bandžiau derintis su dviem kortelėm, t.y. šiaip būti įsidėjus Teledu pildyk, o kai reikia skambinti – greitai persimesti abonentą. Viskas buvo lyg ir gerai, juolab, kad daugiau rašiau nei skambinau, o kad dar labiau paspartinčiau reikalus, ėmiau naudoti dar vieną telefoną, savo senąją trečią noškę. Kas privertė mane grįžti prie vieno telefono ir daugkartinio papildymo kortelės – naujo telefono gedimas, seno praradimas ar staiga padidėjusios sąskaitos – aš nepamenu. Faktas tas, kad jau beveik metus laiko naudojuosi viena kortele. Asmeninis rekordas.

Iš dabartinės perspektyvos įžvelgiu šiuos tokios kortelės ypatumus:

Geri:
1. Gali pasirinkti, kokia suma pildytis, todėl niekada neprašnekėsi daugiau, nei nori;
2. Įvairiausios akcijos. Nežinau, kaip Labas arba Ežys, tačiau galimybė kartą užsisakius vieną Pildyk paslaugą visą mėnesį siųsti SMS į visus Lietuvos tinklus nemokamai man labai patinka;
3. Net ir be akcijų, tarifai yra mažesni nei kai kurių abonentų.

Blogi:
1. Turi visada sekti, kiek turi sąskaitoje, kad svarbiausioje pokalbio vietoje neišgirstum, kaip dėl lėšų sąskaitoje trūkumo sujungimas yra nutraukiamas;
2. Abonentams galioja visokiausios programos, kurios leidžia su tam tikrais asmenimis kalbėtis nemokamamai arba beveik nemokamai.

Kadangi pastaruoju metu vis daugiau skambinu, todėl dažniau tenka pildytis sąskaitą, pradėjau svarstyti tapimą abonentu. Telieka peržiūrėti Omnitel, Bitės ir Teledu abonentų sąlygas.

P.S. Čia ne spaudai, bet pasiilgau savo Nokia 3310. Gal kas matėte? :(