commute
naktį iš šeštadienio į sekmadienį minti į darbą per dar-vis-nemiegantį vilnių, palikus miegančią moterį ir sveikinant marginalus, naktibaldas, ankstyvus paukščius ir taksi vairuotojus, yra daugialypis jausmas. iš vienos pusės – moteris. iš kitos – į darbą, juolab – pirmoji diena po atostogų, o kaip tyčia paskutinė jų diena buvo tokia puiki; merfi, tu prakeiktas šunsnuki. iš dar kitos pusės – gatvės tuštutėlės, jei neskaitysime tų taksistų. jie naktimis valdo vilniaus gatves ir nemėgsta jomis dalintis: pyyyp! pyyyyyp! – pasigirsta, kai važiuoju juostos viduriu. nenoriu pyktis, tai tik pamoju ranka neatsisukdamas: „aplenk, žmogau, aplenk“.
užšnopavus į tauro kalną reikia minutėlę pailsėti. pro šalį praeina grupelė į bendrabutį grįžtančių studentų, užkalbina: „kur važiuoji? gražus dviratis“. į darbą, sakau, ačiū. nuskamba juokas: „į darbą?! ketvirtą ryto?!“. taip, sakau, pasivaišinu cigarete ir minu toliau. taurakalnis įveiktas, dabar jau – tik nuokalnės, lygumos ir kalvelės.
