Liūto Irštva

aš, matyt, turiu labai gerą veidą

jau beveik metus gyvenu vilniaus centre, bute su atskiru įėjimu, vedančiu į vidinį kiemą. vasarą rūkyti dažniausiai eidavome į lauką, nes „grynas oras“, kaimynai (= socializavimasis), mažiau smirdintys namai, o kai atsirado šuo – ir rečiau pasivaikščioti vesti reikia. vakarais ir kėdes išsinešdavome, kambaryje prie lango pastatydavome kolonėles, gurkšnodavome alutį – tiesiog puiku. lyg rančos teksase verandoje. diy supamosios kėdės projektas jau in progress.

per šiuos beveik metus prie manęs taip ramiai rūkančio [cigaretes] bent dešimt kartų yra priėjęs koks nors netyčia į kiemą užklydęs arba pas kaimynus užsukęs pilietis, kaskart vis kitas, klausdamas, kur čia galima gauti parūkyti. dauguma patį žodį pasakydavo kaip nors koduotai: stuff’as, žalia arbata, jamaikos kompaktas, gėrybės, etc. kiti tiesiog parodydavo gestą – ištiestus nykštį ir mažylį, kitus pirštus užlenktus. kartais nereikia net nieko sakyti – iš akių matosi, ir ne todėl, kad raudonos, kaip daug kas pagalvotų (nes dar nebuvo nuo ko joms paraudonuoti, antraip manęs neklaustų), o tiesiog… savitas žvilgsnis. supratimas. suokalbiška.

dažniausiai užtenka pasakyti „ne, seni, sori, neįsivaizduoju“, kartais tenka įtikinti žmogų, kad neįsivaizduoji („ble, ir pačiam reikia, bet niekaip nerandu“), kartais tikrai norisi padėti žmogui, bet negali, o ir nenori. vienas turistas iš čekijos guodėsi, kad čia nieko nepažįsta, niekas juo nepasitiki, o jam „tiesiog norisi parūkyti“. patariau eiti į judrią gatvę ir paklausti pirmo sutikto dreduoto žmogaus. pasirodė juokinga jam, bet sakė pabandys. įdomu, kaip sekėsi.

vakar naktį rūkiau prie namų, tingėjau ieškoti kojinių, tai basas įsispyriau į tapkes, nėra taip jau šalta. įpusėjus cigaretę į kiemą įėjo žmogus su akiniais nuo saulės, sustojo viduryje, apsidairė ir grįžo atgal į gatvę. vėl užėjo į kiemą, pasuko link krūmų, atliko reikalą, priėjo prie manęs, gesinančio cigaretę, sako „gal turi žolytės?“. sakau, o panašu kad turiu? „nelabai per akinius matosi, bet ar turi?“, sako jis, „ne“, sakau, ir jis išeina.

paklausus reikalas, kaip matote. verslininkai – nesnauskit.