Liūto Irštva

Nesumeluosiu pasakydamas, kad vakar absoliutiškai pakėlėme baraką į orą.

Atsikėlėm tik kokią dvyliktą dienos, pradėjom ruoštis, nešti baldus. Kokią trečią valandą kambaryje liko tik šaldytuvas ir lova, kurią pavertę šonu gavome barą, visai tinkamą vartojimui. Įsukome neono lempą, dar keli paskutiniai štrichai, paskutiniai atiduoti kvietimai, alcohol-run’as ir mes pasiruošę.

Penktą pasirodė pirmosios dalyvės, per pusę valandos maždaug visos ir suėjo. Sakau visos, nes tik panelės su kvietimais buvo :-) Tik metęs žvilgsnį į kambarį supratau, kad žada būti nepakartojamas vakaras – panelės nestoviniavo pasieniais, o iškart puolė šokti, vaišintis, vienžo – linksmintis. Mes dar dieną gavome leidimą iš bendrabučio vedėjos, a la „galite daryti tūsą“, tad muzikos labai tyliai neleidome. :-) Žinoma, nepraėjus net valandai nuo tūso pradžios prasidėjo nepasitenkinimas, kad neleidžiame eiti rūkyti. Kai kurios panelės įsigudrino rūkyti kitame bloko kambaryje, tačiau buvo griežtai įspėtos >:( O taip, aš kartais būnu piktas.

Žinoma, vėliau visi tam kambaryje ir rūkėm, jei netingėjom eit į lauką. Brendis, degtinė, kažkokie spalvoti gėrimai liejosi laisvai, Aurimas ir Tomas, kurie stovėjo už baro, darbo trūkumu tikrai nesiskundė. Niekas nepyko dėl sudaužytos brendžio puslitrinės, nes dar vistiek buvo daromi keli neplanuoti alcoholio reidai. Nuotaika buvo nepakartojama, tiek laimingų veidų vienoj vietoj paskutinį kartą mačiau tik po Man Utd – Chelsea rungtynių :-)

Visgi pabaiga atėjo nelauktai – niekaip negalėjau patikėti, kad jau prabėgo šešios valandos! Atrodė, kad ką tik pradėjom. Šokau kaip niekada bendrabutyje neteko, dėl ko dabar sunkoka vaikščioti – kojas skauda. Smagiausia tai, kaip merginos vaikinus šokdino – o gal tai buvo atvirkščiai :) Kaip bebūtų, dėmesio trūkumu anaiptol nė vienas nesiskundėme. Kai kuriems jo gal kiek ir perdaug buvo :-)

Visi atsiliepimai, kuriuos girdėjau iš pakviestųjų, buvo hyper-teigiami. Maždaug „blem, kad dažniau tokių būtų, kaip niekas anksčiau nesugalvojo, mes irgi taip darysim“. O aš klausau, šypsau į ūsą ir galvoju „O kas daugiau, jei ne mes?“. Atrodytų, kad vieninteliai gyventojai barake esam. Matyt, yra lengviau ir paprasčiau susirinkti į didijį bloko kambarį, susėsti ratu ant lovų ir sukti ratu brendžio ar degtinės butelaitį, negu įdėti šiek tiek pastangų ir padaryti šventę, kuri dar geras kelias savaites bus pagrindinė pokalbių tema tarp dalyvavusių ir nepakviestų (kurių, be abejo, atsiprašome – kambarys ne guminis).

Rytas, be abejo, nebuvo iš tų, kur atsisėdi lovoje, pasirąžai ir sakai „Velnias, kaip puikiai miegojau!“ :-) Atsikėliau ne savo kambaryje (nes manajame baldų nėra), puikiai prisiminiau, kad užmigau su panele, o atsibudęs radau ją kitoj lovoj – sakė, bloga pasidarė. Perėjau per kambarius, kur miegojo kolegos organizatoriai, prižadinau daugumą, sakau, reikia eiti tvarkytis. Aišku, pirma parūkėm, atsigėrėm kavos, ir tik tada, kupini jėgų ir ryžto atsidarėme kambario, kuriame vyko visas veiksmas, duris. Pirmas vaizdas daug optimizmo nesuteikė.

Nekaltas praeivis pagalvotų, kad tai – kokia nors bomžų lindynė, geriausiu atveju – nuo gaisro nukentėjęs kambarys: Už baro – didžiulė krūva butelių, jų šukių, maišelių, vienkartinių stiklinaičių. Visa „šokių aikštelė“ buvo nubarstyta baltų popieriaus lapų skiautelėmis, kurios labai tvarkoj atrodė naktį šviečiant neonui – deja, ryte ir dienos šviesoje taip gražu nebuvo. Teko vos ne visas tas skiauteles gramdyti nuo grindų, sulaistytų brendžiu, degtine, alumi, kitais neaiškios paskirties ir sudėties skysčiais. Visgi, kiek paprakaitavę išplovėme grindis, išnešėme šiukšles (ačiū Evelinai), išgėrėm dar kavos, vėl parūkėm. Nešti baldų atgal į kambarį jau neberizikavom – pagiringos nuotaikos sakė, kad šis reikalas gali baigtis blogai :)

Dar paskutinį kartą išgėręs kavos su Agnyte (ir pas ją pavalgęs :) išlėkiau į darbą, kur dabar ir esu. Kaip bebandyčiau pasinerti į darbo reikalus, prieš akis iškyla vakar dienos vaizdai. Buvo visiškas pankrokas. Neilgai truks, kol padarysim №2, prižadu sau ir jums. Ir šįkart reikės suderinti taip, kad Eimantė galėtų dalyvauti – sakė, labai gailisi, kad teko dirbti vakar vakare. :-)