Liūto Irštva

Seniai seniai, prieš gerus dvidešimt vienerius metus, kai tūlos pilietės pilve užsimezgė gyvybė, kuri dabar jau užaugo ir rašo šį blogą, tai naujai gyvybei buvo sodinamos charakterio savybės. Ir subtilybės. Tada, per kažkokį keistą nesusipratimą ar susipratimą, jam nebuvo įsodintas genas, kuris atsakingas už kalėdines nuotaikas, keistą obsesiją visiems linkėti „gerų švenčių“ ar pulti į depresiją nežinant ką nupirkti buvusiam kolegai, su kuriuo galbūt susidursi kokiame nors senų pažįstamų susibūrime. Trūksta jam dar ir to genų bloko, kuris atsakingas už grožėjimąsi kičiškai papuoštomis eglutėmis Vilniuje, ar aikčiotų pamačius, kaip mirkčioja girliandos parduotuvių vitrinose.
Kalbant abstrakčiai, nesuprantu Kalėdų. Visi rėkte rėkia, kad tai turi būti rami šeimos ramybės ir susikaupimo šventė, tačiau viskas, ką matau, tai šurmulį, skubėjimą, stresą, maniją pirkti, kaupti ir keistą fetišą visiems kalėdiniams niekučiams, kurių pilna Pilies gatvė ir didieji prekybos centrai.
Matyt, tai ne tik paveldimumo ar natūralios alergijos masinei beprotystei kaltė. Šias Kalėdas gali apkartinti ir cinizmo jų adresu pridėti tai, kad rytoj galiu sulaukti skambučio iš darbo, kad per du mėnesius turiu atsisveikinti. Etatų mažinimas, krizė, pizė. Vien tuo gyvenant, vien tai girdint ir tik tom temom su aplinkiniais tekalbant gali imti norėtis atsiriboti nuo visko aplinkui. Televizija, radijas, bulvarinė spauda – visa tai galiu drąsiai palikti praeičiai. Nebežiūriu, nebeskaitau, nebeklausau. Neįdomu. Tik kaip atsiriboti nuo to, kas taip drastiškai darko viską, kuo gyvenu? Darbas, kainos, žmonės. Visur jaučiasi ta pati nuotaika: Vsem chana, nu nam – krizė.
Pradėjau Kalėdomis, o baigiau krize. Kaip gaila bebūtų, ši krizė bus daugelio dalykų pabaiga.