niekada
kai buvau dešimties-vienuolikos metų amžiaus, nuolat kartojau, kad „kai užaugsiu, niekada negersiu ir nerūkysiu“. toks naivus, vaikiškas ir kažkuo gražus pažadas sau (ir mamai) neatsirado pats, su blogais pavyzdžiais namuose taip jau būna. tada maniau, kad būtent alkoholis yra visų pasaulio blogybių priežastis (prie to prisidėjo mano beveik ryjamos knygos apie indėnus, kuriuos baltieji apgaudinėdavo nugirdę ugniniu vandeniu). and then life happened.
dabar nesuprantu, nevertinu ir nepasitikiu žmonėmis, kurie negeria nė kiek. ne tik tai, tų, kurie agituoja prieš, kurie skelbia, kad alkoholis yra pats pikčiausias skystis pasaulyje. iš dalies jie teisūs, tereikia pažiūrėti į eismo įvykių suvestines, žmogžudysčių, nelaimingų nutikimų namuose pranešimus, ir gali pašiurpti. bet suplakti tuos gaidžiukus, erelius ir kaimo (ir miesto) degeneratus ir kitus alkoholio mėgėjus, kurie geria ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori, tolygu sakyti, kad ‘visi vyrai kiaulės’.
nepajutęs to saldaus jausmo, kai išnyksta aiški riba tarp realybės ir svaigios ramumos, kai ūžesys ausyse išnyksta po kelių gurkšnių gyvo, šalto alaus, kai po pusšimčio numintų kilometrų gali užsikelti kojas ant stalo ir atsipalaiduoti su pinta lagerio, nesupranti, ką suprantu aš. viskas, ką turi negeriantys, yra vienoda ir nuobodi realybė. taip, kartais smagu grįžti ir į ją, bet juk taip smagu pakeliauti, pamatyti kažką naujo, pajausti kažką, ko mūsų nervų sistema be pagalbos iš šalies padaryti pati negali, pamatyti tai, apie ką rašė jie, tie, kurie nebuvo tokie, kaip mes. nors iš dalies. nors trumpam pabūti jų kailyje.
