o jie - irgi žmonės
darbe turėjome kursus, mokėmės teisingai dirbti su neįgaliaisiais. viskas labai įdomu ir naudinga, tik šiek tiek liūdna, nes, kaip ir daugelyje sričių, lietuviškas supratimas ir galimybės yra akmens amžiaus lygio. kada nors bus geriau.
labiausiai, visgi, patiko tai, kad buvo atvažiavusios neįgaliųjų sąjungos atstovės, pačios sėdinčios ratukuose. first hand experience, taip sakant, čia ne tas pats, kas aviakompanijų manualus skaityti. jų parengtas pranešimas gal ir buvo sausokas, daug skaitymo iš skaidrių, pačiose skaidrėse - sienos teksto (moterys, nepiktybiškai, suprantu, tačiau čia for future reference), bet jos - ne profesionalės, joms nepriklauso tai mokėti. man labiau patiko tai, kad buvo galima su jomis pasikalbėti be tabu, baimės, kad įsižeis ar ne taip supras, su supratimu, kad visa tai - abipusei naudai, o ne smalsumo patenkinimui.
įdomiai skambėjo karts nuo karto, kalbant apie įvairias negalias, įterpiamas „kaip, pavyzdžiui, mūsų su Ramune atveju“. ne, ne lengvabūdiškai, labiau - norint pateikti realų pavyzdį. buvo daug „žinau tokią istoriją apie vieną vaikiną“, perleidžiant vėlgi per savo prizmę, šiek tiek (pagrįstai) pasiskundžiant situacija lietuvoje.
antropologiškai įdomus epizodas buvo pačios paskaitos pabaigoje, kai buvo parodytos kelių žinomų (einšteino, beckhemo, diaz, etc) žmonių nuotraukos ir liepta paspėlioti, kokių negalių jie gali turėti. įdomus, nes žmogiškas. dviratininkai, pavyzdžiui, labai džiaugiasi, kai pamato kokią nors garsenybę ant dviračio, tas savotiškas „o jie - visai kaip mes“ momentas. man jurgis didžiulis patikti pradėjo tada, kai su savo ryškiai raudonu kruizeriu aplenkė mane vokiečių gatvėje. taip, turbūt, ir neįgaliesiems, sužinojusiems, kad ir „žvaigždės“ gali turėti negalią, pasidaro lengviau.
