kraustymasis yra puiki proga susitvarkyti gyvenimą.
rimtai. tiek jau iš tos pusės, kad judi kažkur į priekį (ar atgal, nelygu kokios aplinkybės), nes be priežasties niekas nesikrausto, tiek iš tos, kad dėdamasis daiktus gali didelę jų dalį išmesti. patikėk, žinau – per tris su trupučiu pastovaus gyvenimo sostinėje metus (jo, baigęs mokyklą lurkinau pas mamą ant sofkės ir dirbau stroikėj) pakeičiau jau kokias penkias gyvenamąsias vietas.
visų pirma – visas šlamštas iš stalčių. prisiekiu, anksčiau neturėjau stalčių – neturėjau ir problemos. greitai išmesdavau visokius senus čekius, transporto talonėlius, kino teatro bilietus (et, tuos gal verta pasilikti – sentimentai), senus darbo grafikus, alaus kamštelius, cigarečių pakelius, netgi popierinius kavos puodelius, visokias vizitines korteles, kurias galiausiai reikėtų susidėti į specialiai tam reikalui turimą dėklą, ir panašų šlamštą, tačiau kai turi visa tai nušluoti nuo stalo nesivargindamas ieškoti šiukšlių dėžės… rojus :] sutvarkai viską kartą per kelis mėnesius, ir tiek žinių. todėl savotiškai gerai, kad kraustydamasis gali sudėti svarbius laiškus į vieną vietą, raštelius, prikeverzotus bare sutiktų moterų telefonų numerių – į kitą (dažniausiai kartu su šiukšlėmis), sentimentalų šūdą – į kokią nors seną batų dėžę, kurios nepajudinsi iki kito kraustymosi. stalčiai pagaliau tušti.galva irgi šiek tiek lengvesnė. o dar ko vertas jausmas, kai užtinki ką nors tokio mielo ir visai pamiršto.
antra – sumažinti garderobą. visi tie seni suplyšę apatiniai, neišskalbiamai suteptos maikės, nebesuadomos kojinės, džinsai numintomis klešnėmis, laikai tai su tokiu stipriu suvalkietišku „o jeigu prireiks“ ir niekada niekada niekada, net prispyrus didžiausiai bėdai, jų nebesirengi. prie jų – ir seni sportbačiai, kurie dar vis tinka ir kuriuos laikai tik „jei reikėtų važiuoti kasti bulvių“, tačiau atrodo taip, kad net vagas verčiantis arklys iš tavęs juoktųsi. all must go. nėra laiko čia seilėtis ir galvoti.
todėl dabar sudėjęs tai, kas dar yra tiek patenkinamos estetinės išvaizdos, tiek kelia sentimentalius jausmus, tiek yra svarbu kažkokiam kitam reikalui, į vieną didelį karišką daiktamaišį, į vieną didelę kuprinę, į vieną ar dvi dėžes – kas netilpo, šalia atremi gitaros, kurios viena styga nutrūkusi ir kuria niekas negroja, dėklą, su jauduliu rūkai ir kramtydamas lūpą nesitveri savame kailyje – kaži, kas slypi už šio kampo?
