Liūto Irštva

neseniai iš unix grįžau prie win7, ir neskaitant kelių žagtelėjimų (bsod pirmomis dienomis pasirodydavo kas kelias valandas, dabar jau nepamenu kada buvo) šio sprendimo nesigailiu. 99% programų dabar portuojamos po visas platformas ir savo įprastu programų rinkiniu gali naudotis tiek pc, tiek mac platformoje. na, beveik. foobaras, mano mėgstamiausias ir patogiausias grotuvas kol kas nėra parašytas linux sistemai, tik windows. panašiai galvojau ir apie transmission, savo mėgstamiausią torrent klientą, tačiau greitas pagūglinimas mane nudžiugino: kažkas buvo toks malonus, kad nuportavo jį į windows, ir aš pagaliau galiu atsikratyti to šlykštaus, reklamomis padabinto ir nepatogaus kaip giminės susitikimai utorrent.

rūkau prie oro uosto atvykimo terminalo, privažiuoja juodas leksusas žaliais numeriais, prisparkuoja ant pėsčiųjų perėjos, išlipa du keleiviai ir vairuotoja. pyp pyp, mašina užrakinta, pėsčiųjų perėjos nebėra, žali numeriai leidžia daryti viską, ko užsigeidi.

ultra dešinysis lietuviškas dienraštis „respublika“ ir prekybcentrių į pašto dėžutes mėtomos reklamos turi vieną bendrą bruožą: pakankamas jų kiekis, patiestas ant žemės keliais sluoksniais puikiai sugeria nuo dviračio tirpsantį sniegą per pūgą grįžus iš darbo į namus. dar geresnis dalykas – per naktį laikraščiai vėl išdžiūna, ir jei šuo su katinu jų nesužaidžia, panaudoti galima dar kartą. ir dar kartą, jei taip norisi. nes, jei jau norite mano nuoširdžios nuomonės, niekam daugiau tie leidiniai netinka. ir jei jau jos norite, informaciniai prekybcentrių bukletai dažnai praverčia labiau (ir nesukelia tokio pykčio priepuolio ir alerginės reakcijos absurdui ir butthurtizmui), nes juose būna visas puslapis akcijoms alkoholiui.

kai buvau dešimties-vienuolikos metų amžiaus, nuolat kartojau, kad „kai užaugsiu, niekada negersiu ir nerūkysiu“. toks naivus, vaikiškas ir kažkuo gražus pažadas sau (ir mamai) neatsirado pats, su blogais pavyzdžiais namuose taip jau būna. tada maniau, kad būtent alkoholis yra visų pasaulio blogybių priežastis (prie to prisidėjo mano beveik ryjamos knygos apie indėnus, kuriuos baltieji apgaudinėdavo nugirdę ugniniu vandeniu). and then life happened.

dabar nesuprantu, nevertinu ir nepasitikiu žmonėmis, kurie negeria nė kiek. ne tik tai, tų, kurie agituoja prieš, kurie skelbia, kad alkoholis yra pats pikčiausias skystis pasaulyje. iš dalies jie teisūs, tereikia pažiūrėti į eismo įvykių suvestines, žmogžudysčių, nelaimingų nutikimų namuose pranešimus, ir gali pašiurpti. bet suplakti tuos gaidžiukus, erelius ir kaimo (ir miesto) degeneratus ir kitus alkoholio mėgėjus, kurie geria ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori, tolygu sakyti, kad ‘visi vyrai kiaulės’.

nepajutęs to saldaus jausmo, kai išnyksta aiški riba tarp realybės ir svaigios ramumos, kai ūžesys ausyse išnyksta po kelių gurkšnių gyvo, šalto alaus, kai po pusšimčio numintų kilometrų gali užsikelti kojas ant stalo ir atsipalaiduoti su pinta lagerio, nesupranti, ką suprantu aš. viskas, ką turi negeriantys, yra vienoda ir nuobodi realybė. taip, kartais smagu grįžti ir į ją, bet juk taip smagu pakeliauti, pamatyti kažką naujo, pajausti kažką, ko mūsų nervų sistema be pagalbos iš šalies padaryti pati negali, pamatyti tai, apie ką rašė jie, tie, kurie nebuvo tokie, kaip mes. nors iš dalies. nors trumpam pabūti jų kailyje.

- žalgirio šimtaspenki, – sakau taksistui įsėdęs į automobilį.
- a, dantį skauda, ane? – nusijuokia taksistas. nusijuokia, ir sako: – jo, nėra blogesnio skausmo.

tell me about it. 2200h, į polikliniką nenuvažiuosi, vaistai nepadeda, problema aiški, reikia tik žmogaus, kuris padėtų. specialisto. visam vilniuj toks tik vienas. žalgirio šimtaspenki. važiuojam.

pirmadienio vakaras, nieko baisaus: rusakalbė pora, mažas berniukas su tėvu, laukiantis mamos, vyresnis vyras, grupelė jaunimo, draugė nugirsta, kaip viena mergaitė telefonu kažkam pasakoja, kaip kažkas sumušė jos draugus. laukiau gal tik pusvalandį, bet su veriančiu skausmu jis prailgsta. norėjau važiuoti vienas, bet mano old lady neišleido. šaunuolė. su tokiu palaikymu – kur tie kalnai, kuriuos nuversti reikia?

papuolu į kabinetą, seselė išklausinėja adresų, telefonų numerių, etc, daktarė apibaksnoja skaudantį, paliečia nervą, suspaudžiu ranktūrius taip, kad turbūt suaimanavo. aha, sako, problema aiški. nervo netrauksim, bet galim uždėt vaistų, bent jau laikinai. okei. laikas šitos žaizdos negydo. imkit mane ir darykit, ką reikia. kainuos, sako, apie 40 litų. hmpf, pigiau grybo.

gaunu adatą į gomurį ir palaimingai stebiu, kaip apšąla visas žandikaulis, skruostas, ausis ir net smilkinis. ekstazė. nejaučiu veido gabaritų, bet fuck that, man. biskę pazulina grąžtu, biske pasiurbia iš po liežuvio, užlipina brangaus plastilino (ar ko ten) gabaliuką, ir viskas. ar turėsit grąžos iš dviejų šimtų, sakau. seselė prasidaro stalčių, o ten – krūvelė po dvim, pem ir šimtą. mano dvišimtė draugijos neras, bet dar tik apie 2300, the night is young, bus dar daug tokių, kaip aš. už paprastą vaistuką – 40, už ką nors daugiau – ir daugiau.

nesakau, kad tai nelogiška. būčiau palikęs ir visus du šimtus, kad tas skausmas praeitų. man tik keista, kad pinigai a) laikomi tiesiog stalčiuje, be jokių mažų mažiausiai seifų, kasos aparatų, etc; b) negavau jokio čekio, įrodymo, kad pinigus sumokėjau ir įstaiga juos gavo. atrodo, kaina tokia, kokią ją pasako. gal taip ir yra, norisi tikėti, kad ne, bet kvepia neskaniai.

kaip graudu, kai tokia maža ir savimi nepasitikinti šalis svarbių įvykių fone ima ir taip susireikšmina, kad negali neįkišti savo vardo net į straipsnio antraštę. kam gi įdomu, kad sprogdinimas vykdytas „netoli Lietuvos ambasados“, jei tas „netoli“ yra už pusės kilometro. visi puikiai supranta, kad lietuvos ambasada čia niekuo dėta, ir nei sprogdintojai, nei vietiniai nieko nežino apie tą lietuvą, ir jiems pochui ta lietuva. get over yourself.

kai skaičiukas lcd displėjuje persiverčia per 999 ribą, veidą nušviečia plati šypsena, o kūnas pats kyla iš balno ir stipriau mina pedalus; kalnas ne toks status, posūkiai ne tokie staigūs, vėjas į nugarą, duobės pačios traukiasi iš kelio, šviesoforai slepia raudonas lempas. čia už praėjusį tūkstantį, o čia už ateinantį (ir ateisiančius po to).

šiek tiek gailiuosi, kad neskaičiavau anksčiau, kad laukiau tiek laiko nusipirkti spidometrą, bet geriau vėliau, nei niekada. dar šiek tiek gailiuosi, kad pagailėjau valiutos šiek tiek geresniam aparatui (norisi daugiau funkcijų, nesinori laidų). todėl paklaustas, kokiu didžiausiu greičiu esu važiavęs galiu tik pasigirti ir stebėti – patikės ar ne; iš kitos pusės – nesvarbu. jeigu imčiau į omeny viską, ką man sako dėl mano pasirinktos transporto priemonės, jau seniai būčiau metęs šį reikalą. dienos kaip ši atperka viską.

[note to self for future reference: 1000km, lygiai trys mėnesiai (ok, gal trys mėnesiai ir dvi-trys dienos), vidutinis greitis 20,5kph]

užsičiaupkite, kojos, jūs nežinot, ką šnekat. sukit pedalus, santykį parinkau optimalų, šitas kalnas – juokas, palyginus su tais, į kuriuos mane esate įnešę anksčiau.

užsičiaupkit, rankos, visai jums ne šalta. dvi poros pirštinių, o ir lauke – virš nulio. tai kas, kad jūs sugeriat visą vėją, lietų ir sniegą. užsičiaupkit, jūs nežinot ką šnekat.

kojoms nešalta, jų neskauda ir jos nepavargusios, jei apie tai negalvoji. nėra kada, reikia sukti pedalus, ir tik riedant nuo kalno galima šiek tiek pailsėti, bet tik tada, kai greitis maksimalus. jeigu dar gali kažką išspausti - suk pedalus.

akys, nežiūrėkite į kalno pabaigą, ji toli, ir jūs tik apgaudinėjate mane ir mano kojas. žiūrėkite tiesiai priešais mane, vieną-du metrus į priekį, ten dviratis turi atsidurti po kiekvieno pedalų apsukimo, bet koks kitas variantas yra nepriimtinas. kojos, netikėkite, ką jums rodo akys – viršūnė yra daug toliau, bet ne per daug toli, todėl užsičiaupkite ir sukite pedalus.

ką daro karys, kuris mato, kad baigėsi kulkos ir priešas jau visai arti? meta kulkosvaidį ant žemės, sudeda rankas už galvos ir šaukia „pasiduodu“, be abejo.