bisken flašbak:
Nežinau, kuom tai baigsis, bet nenustebčiau vieną vakarą išvydęs neliteratūrinio jaunimo porelę ant upės kranto, besiklausančią ne roko muzikos, o lakštingalos trelių. Jisai – juodu kostiumu, jinai – balta suknele su žirneliais, o šalimais, ant pievelės – du asmeniniai kompiuteriai.
feisbukas jau nebėra toks, koks buvo anksčiau. su visais spameriais, geimeriais, reklamčikais, nepilnamečiais ir infantiliais suaugusiais jis nuėjo velniop, jame būti tapo baisiau nei infamous one.lt. priežasčių – kiek nori. nuo privatumo nustatymų iki laiko švaistymo, pastarojo, beje, labiausiai ir gaila. be to, šiuo metu tai tapo savotiška socialine norma, nes jei neturi feisbuko akaunto, nesi pilnavertis sociumo narys. kaip gi kitaip chebra tave pakvies į gimtadienį, jei ne sukūrę event’ą ir papostinę visiems draugams? lyg, blet, sunku kiekvienam sms parašyti, arba paskambinti, arba (kiek utopiškai) – išsiųsti ranka rašytą pakvietimą, tačiau dabar niekas taip nedaro. webdunulis (visuomenėdunulis?).
p.z. kodėl vienas iš dviejų? pabandykit atspėti.
jeigu visos policijos tyrėjos būtų tokios, aš dažniau „gerčiau alų savo vokiečių gatvėje“.
skaitydami galite klausyti: Sportas – Policija
norėdami iš manęs (ir tokių kaip aš) susirinkti po tuos trisdešimt litų (30 + 30 + 30 + 30 … + 30 = ?) ko tik nepadaro: skambina po kelis kartus per dieną, netgi susiranda darbovietės aministracijos numerį ir ten pasiteirauja, ar galbūt kokio kito mano numerio neturi. o, kad jie visur tokie atkaklūs būtų, kad taip noriai į iškvietimus veržtųsi, kaip veržiasi prie trisdešimt litų baudos. o aš juk – pirmakartis. galėjo bent įspėjimą duoti. kitą kartą alų viešoje vietoje gersiu atsargiau.
buvo įdomu visgi. paskambinau tyrėjai Vaidai, kai buvau prie komisariato, liepė palaukt, tuoj ateis pasitikt. laukiu, prasiveria durys, nepatiklios juodos akys steibelijasi į manąsias, nedrąsiai prasiveria lūpos ir visai nepatikliai klausia: „Valdemaras?“. „Aha“, atsakau, ji pasklaido rankose turimą popierių krūvą, randa mano kortelės kopiją, pažiūri į ją, pažiūri į mane, pažiūri į ją, vėl į mane, sako „einam“. Einam. Man kažkiek nedrąsu, todėl banau teisintis: „Nuotrauka – šešių metų senumo, užaugau biškį“. Ji šypsosi, prie durų liepia palaukti, pasibeldžia, nesulaukia atsakymo, paklebena rankeną – užrakinta. Manęs tuo tarpu vos nenutrenkia iš kitų durų skubantys žmonės, juokiamės susispaudę tarpduryje ir atsiprašinėjame. Mano tyrėja Vaida klausia, ar jie nematė viršininko, niekas jo, aišku, nematė, ir „jau senokai“. Vaida klausia, kur yra nepilnamečių skyriaus viršininkas, niekas nežino, leidžiamės atgal į pirmą aukštą, man vėl liepia palaukti. Kol laukiu, pavartau lankstinukus apie narkotikus, savo turto saugojimą, ką daryti patyrus smurtą, etc. Naudingai praleistas laikas, nieko nepridursi. Pasirodo sportiškas vaikinukas, per langelį paduoda budėtojui savo kortelę, išpyškina tik kelis žodžius: „Aš atsižymėt“, „aha“, „v[i]so g[e]ro“. Matosi, jam tai – kaip duonos nusipirkt. Lengviau nebūna.
Beskaitant „ką daryti pirmam atsidūrus nusikaltimo vietoje“ skyrelį pasirodo du akademinio amžiaus jaunuoliai, nedrąsiai trypčioja prie langelio, tyliai tariasi, taip tyliai, kad nieko nesigirdi. Galiausiai vienas pasilenkia, sako: „Mes čia dėl kontrolierių“. Budėtojas nuželgia abu, klausia „Pas ką?“, jie – „Nežinau, pamiršau“. Budėtojas juokiasi ir stebisi, bet studentas išsitraukia lapelį, sako „Bet numerį turiu“. „Tai paskambink“, nesutrinka ir budėtojas. „Aš… sąskaitos nelabai turiu“. Budėtojas vėl juokiasi, pakrypuoja galvą, dar juokiasi, ir sako „Diktuok“. Per tą laiką ateina mano Vaida, nebe viena, dviese jie vedasi mane į antrą aukštą, į Vaidos kabinetą. Kabinetas mažas, du lygiagerčiai sustumti stalai, dvi darbo vietos veidas-į-veidą, kuriose dirba dvi juodaplaukės tyrėjos. Stalai nukrauti popieriais, knygomis, aplankais, pieštukinės pilnos rašymo priemonių, tyliai groja, man atrodo, Aerosmith. Naujasis policininkas (matyt, vyr. tyrėjas, nes su dviem žvaigždutėm ant pečių, tuo tarpu pas merginas – tik po vieną) prisėda prie laisvo kompiuterio, aš sėduosi į Vaidos pasiūlytą kėdę stalo gale, o Vaida lieka stovėti, jai kažkas paskambina, ji tyliai kalba nusisukusi į duris. Kita mergina kalbina priešais sėdintį tyrėją, pasirodo, šiandien ryte nuovadoje buvo dingusi elektra. „Galėjo būti dingusi visą dieną, sėdėčiau va taip va (parodo), nieko nedaryčiau“. „Bet greitai sutaisė, ane“, dar priduria. „Aha, bet gerai, va tiek pas mane darbo susikaupė“, sako policininkas, nykščiu ir smiliumi parodo, kokia krūva dokumentų guli ant jo stalo. „Pas mane va irgi kiek šito šūdo“, abiem rankom apglėbia krūvą popierių juodaplaukė Vaidos kolegė.
be jokios abejonės, kaip sako kolega A., boikotuoju bet kokias naujienas apie kedo-, pedo- ir kitus “filus”, nes puikiai žinau, kad tiems žurnaliūgoms, kurie kasdien parašo po keliolika “straipsnių” apie šią “skandalingą bylą”, pragare bus skirta atskira vieta. vis dėl to išvydęs lrytas.lt atskirą straipsnių (vėlgi, turėtų būti kabutėse) bloką, pavadintą “d.kedžio istorija”, atrodžiau panašiai į tai: nuotrauka
o boikotuoti (kitaip sakant, ignoruoti) sekasi neblogai. išgirdęs ką nors apie tai kalbant viešoje vietoje dedu į kojas. jeigu nėra kur bėgti, nukreipiu kalbą į daugkartinio naudojimo erdvėlaivio “endevour” galimų panaudojimų skaičių turint omenyje, kad vidutinė misijos trukmė yra dvi savaitės. jeigu nepadeda ir tai, ypač kai pašnekovas primygtinai reikalauja manęs pasakyti, kurioje barikadų pusėje esu, apsimetu, kad man skambina policija, arba dar blogiau, mokesčių inspekcija. kai jau visiškai nėra kur dingti, turiu omeny, nepadeda nei manevrai, nei apsimetinėjimai, išlemenu, kad man nerūpi, ir atlaikau pusvalandį karšto įrodinėjimo, kaip visą seimą, vyriausybę, prokuratūrą, ir apskritai “buržuaziją” reikia versti nuo sosto, imti ginklus į rankas ir kelti perversmą.
wake up, sheeple
jeigu kokia nors nežemiška gyvybės forma ieškotų mūsų planetoje protingos gyvybės apraiškų, jiems užtektų atsiversti bet kurį lietuvišką laikraštį, kad visam laikui prarastų viltį tokią surasti.
jeigu būtų mano valia, feisbukas turėtų tik komantavimo galimybę. “laikinimas” (taip, jau egzistuoja toks lietuviškas pasakymas) – toks mašiniškas ir bejausmis dalykas.
ir jis visur! youtubas – paskutinioji auka. dabar gali “laikinti” video, “laikinti” komentarą ir, turbūt, patį “laikinimą”. dabar programuotojai dirba prie pastarojo “laikinimo”. anglų kalboje žodis “liked” iš reiškiančio praeityje vykusį (turima omeny – ilgą laiką) ėmė reikšti vieną pelės mygtuko paspaudimą.
inerciškai spaudinėdami “like” mygtuką jūzeriai neskiria nė sekundės susimąstyti – ką aš tuo noriu pasakyti? apskritai, ką mes norime pasakyti savo elgesiu internetuose? ar feisbukas yra vieta saviraiškai, ar vieta vojerizmui, persekiojimui ir laiko švaistymui? ė, nepamirškime farmvillo. dėl pastarojo: kolegos, draugai, nepažįstamieji – atsigaukite!
yra jūzerių, kurie feisbuką naudoja kaip platformą saviraiškai: ar tai būtų jų darbų demonstravimo priemonė (daugiausia fotografams, ir dažniausiai fb būna tik papildoma priemonė, pagrindine pasirinkus flickr ar picasaweb; taip pat muzikantams, irgi su kitų servisų, tokių kaip myspace, vieta priekyje), ar tiesiog vieta iškrauti mintis (ne tas, kur: “kaip snd nesiseka”, “labas rytas :)*”, “labanakt”, “noriu namo” ir kitus infantilius briedus, o rimtesnes. puikus to pavyzdys – paulius viesulas ambrazevičius).
dėl to man patinka vienas-toks-puslapis. ten nėra “like” funkcijos. jeigu nori pasakyti (parodyti; leisti suprasti) žmogui, kad tau patinka jo nuotrauka, įrašas ar kas kita, imi ir parašai tai. atviru tekstu. jeigu netingi – dar ir su argumentais kodėl.
ai, ir atsakymas į klausimą “ar turimtai toks beviltiškas, kad pavasario pradžioje, po tokios šaltos žiemos, kai pagaliau yra šilta ir galima parkelyje gerti alų su draugais, tu verčiau sėdi namie prie kompo?”, yra taip.
koks visgi didelis yra žmogus, kreiseriniais greičiais raižantis padangę, palikdamas tik susikondensavusių garų ruožus, į kuriuos vaikystėje žiūrėdavau ir galvodavau: “Kokie keisti debesys”. mobilios technologijos, internetai, gps’ai, ipod’ai ir ipad’ai, talpinantys milijonus bitų informacijos, kasdien internete persiunčiami melejardai gigų, megų, kilų… niekas nestovi vietoje, permainos – vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia, nors niekada nesakyk niekada: praktiškai visa Europa (o t.y. – pusė pasaulio) stovi ant žemės, nekyla į orą, nes gamta nusprendė papokštauti.
kur tavo didybė dabar, žmogau? ką tu gali prieš gamtą?
pasaka.atostogos. kino pavasaris.
viskas pasakiška iki vėmimo. gerai nors, kad yra daug veiklos ir nereikia per daug mąstyti apie tuos reikalus, kuriuos užtagintum “moterys; asmeniškumai”, jei tai būtų blogo įrašas.
pažiūrėjau visai nedaug filmų, ir nors ir visai ne dėl to ėjau į festivalį, bet šiek tiek gaila.
p.z. meluoju pats sau. laiko ir užtenka, ir yra per daug.
…yra:
- maždaug lagamino drabužių;
- kompiuterio;
- gitaros, kuria negroju;
- ir vieno čiužinio su patalyne.
jei tik viso to užtenka idant pragyventi, vadinasi, esi teisingas žmogus.
p.z. sąrašas jokiu būdu nėra baigtinis: jį galima tiek plėsti, tiek sutraukti, tiek keisti punktus, tiek jį išvis anuliuoti.
NEPRIKLAUSOMA LIETUVOS VALSTYBĖ šiandien švenčia dvidešimties metų jubiliejų. jei NLV būtų graži panelė, aš visai ją kabinčiau, nė kiek neabejodamas dėl metų skirtumo.
tačiau Lietuva yra suaugusi, daug gyvenime mačiusi moteris. mama. gal netgi – močiutė. tokia, kuri pasisodina anūkus ant kelių ir pasakoja senas istorijas – tik nenuobodžiai. ir kai ką pagražindama. anūkams visa tiesa nėra reikalinga. kaip bebūtų, Lietuva visai jaunai atrodo. tiek metų, kiek jai yra, ji neatrodo. praeityje turėjusi kelias plastines operacijas ji to neslepia – jos buvo prieš Lietuvos valią. Lietuva dabar stengiasi tai pamiršti. skaudu prisiminti.
mes gyvename globojami mažos, bet stiprios ir išdidžios moters. kai kurie jos vaikai – paklydėliai. jie žudo, grobia, plėšia, vagia, apgaudinėja… tačiau Lietuvai, mylinčiai mamai jie – tik išdykę vaikai. vaikai ir turi būti truputį išdykę.
tie neišdykę vaikai, kurių yra nedaug, dažnai jaučiasi pamiršti. mamai Lietuvai pakankamai problemų su išdykėliais.
man, kaip mylinčiam Lietuvos sūnui, lygiai kaip Odisėjaus sūnui, nepatinka ta gauja pirštis suvažiavusių plėšrūnų vyrų (ir moterų – XX amžius). griežiu dantimis matydamas, kaip jie visi vienas per kitą gviešiasi mano mamos turto, tačiau esu per mažas kažką daryti. ir aš toks – ne vienas.
 | socialiniai tinklai; medijos; muzika; aviacija; visuomenė; įžvalgos; blevyzgos. |
starred @ greader