Liūto Irštva

“tau tavo amžius netinka prie veido”, sakau dažnai aš sau

kai kuriuose socialiniuose tinkluose amžius rašomas skliausteliuose šalia vardo – valdemaras (21). man tai primena įvairius mmorpg, kuriuos teko žaisti. ten prie žaidėjų irgi buvo rašomas skaičius – level’is. iš jo galėjai spręsti, kiek jis yra pažengęs žaidime – kuo daugiau, tuo geriau. pasiekęs patį aukščiausią esi nesustabdomas – į tave visi žiūri su pagarba (ko verta pagarba online žaidime – atskiro pseudoįrašo tema), nori būti tavo “draugu”. žaidime viskas taip gražu.

tuo tarpu realiam gyvenime pasiekus tam tikrą skaičių gyvenimas ima ristis į pakalnę. kiek pažįstate senolių, kuriuos nuolat suptų dėmesys ir pagarba? tie, kur pragyvenę virš 110 metų nesiskaito, jie jau savaime yra fenomenai. statistinis, paprastas ir niekuo iš kitų neišsiskiriantis 80+ metų skaičiuojantis senukas ar močiutė? kai pagalvoji, jie matė visko – karų, krizių, meilių, mirčių… galėtum parašyti kelias knygas. ir kiekvienas senukas taip. kiekvienas už kitą įdomesnis.

p.s. po mėnesio mano 22-as. priimu dovanas lentų, vonios plytelių, kitų statybinių medžiagų pavidalu.

atsinaujinkite, mielieji, savo ugnines laputes.

išėjus chromui naudotis firefox’u man buvo kiek nepatogu. chromas protingai išnaudojo ekrano plotą, tab’ų etiketes patalpindamas į patį ekrano viršų ir panaikindamas sisteminį meniu, o norėdamas vartotojas gali išjungti “bookmarks” juostą, o “status” juostos taip pat nėra, kas nubraukia dar keliolika pikselių. default’inis firefox’as dar iki to neužaugo.

man labiausiai patikusi chromo savybė buvo tai, kad, pvz, turint daugiau nei vieną atidarytą tab’ą iš kurio nors iš jų (tik ne paskutiniojo, dešiniojo) paspaudus nuorodą su target = “_blank” ar per dešinį pelės mygelį (open in new tab) naują tab’ą atidarydavo iškart į dešinę nuo jo, tuo tarpu firefox’as sukurdavo jį patį dešiniausią. supratote, ką turiu omeny. dabar, naujojoje 3,6 versijoje šis dalykas pataisytas.

namie vistiek naudoju chromą, tačiau kur-ne-kur tenka pajodinėti lapute. dabar bus daug patogiau.

P.S. nežinau, kaip neužmačiau anksčiau – jau kokios dvi savaitės, kaip atnaujintas mano mėgstamiausias muzikos grotuvas foobar2000. tiek laiko developintas, jis pagaliau įgavo solidžią 1.0 versijos pavadinimą.
visiems šampano!

neklausykite, vaikai, metalo muzikos.

ji – gudrus velnio instrumentas pavergti nieko nesuprantantį jaunimą. ritmai, “imituojantys lytinius santykius”, kurtinantis garsas, sukeliantis priklausomybę, hipnozė šviesomis… viskas yra sukurta tam, kad velnias per muziką pasiektų žmogaus vidų. nebedaug liko iki to, kad garbintume šėtoną.

žiauriai norėtųsi kada su tokiu “egzorcistu” pabendrauti. draugė anksčiau pykdavo, kai gatvėje užkalbintas jehovos liudytojų (ar kokio ten bieso) sustodavau su jais padiskutuoti. stovi du debiliukai (keistas dalykas – visi, absoliučiai visi mano matyti knygų nešiotojai yra neeilinio grožio vaikinai, lyg sukurti kokioje laboratorijoje), akytėmis klapsi, apie “išganymą”, “dievo žodį” vapa, kūno kalba rėkte rėkia: “mane tu GALI apkabinti”. tokie “nors ant žaizdos dėk”. su “piktųjų dvasių išvarytoju” būtų dar įdomiau.

vat lengva iš tiesų. visas žemiškąsias silpnybes, iškylančias žmoguje, galima pateisinti ne valios nebuvimu, o piktųjų dvasių apsėdimu. beprotystė, maniakiškas elgesys, įvairūs iškrypimai gali būti velnio veiklos padariniai. jeigu tiki dievu, turi tikėti ir velniu. jeigu tiki šventąja dvasia, turi tikėti ir piktąja. kiekvienas žmogus yra iš prigimties blogas, ir tik krikštas jį padaro geru.

norite mano asmeninės nuomonės? pisau aš ir kojom spardžiau. kai apie tai negalvoji – viskas būna ok, tačiau kai sužinai, jog egzistuoja tokia organizacija, kaip Lietuvos Egzorcistų Asociacija… oficiali katalikų bažnyčia staiga atrodo tokia šiuolaikiška ir einanti koja į koją su amžiumi.

if there’s something weird in the neighbourhood, who you gonna call?

praėjusiais ‘09 metais internetai prisigaudė įvairiausių, keisčiausių dalykų. feisbukai, twitteriai, pasaulinė google dominacija, iphonai. cyberpunkai džiūgauja… pasaulinis tinklas… jungiantis žmones iš viso pasaulio… virš 350M vartotojų… nuotraukos, “statusai”, ryšiai, viskas vienoje vietoje. viskas skiriama tik labai menka, netgi menama “privatumo nustatymų” linija. tikrai… cyberpunkiškame tinkle nėra privatumo. nėra ko slėpti. informacija yra jėga, ir internetuose jėgos niekada nepritrūks.

praėjusiais metais atsirado (ar bent išpopuliarėjo) fail’ai, win’ai, fml’ai, mlia’ai ar overheard’ai. pirmieji du – tebūnie. jie su visais lolcats’ais tebūna neturinčių ką veikti vadybininkų ir sekretorių reikalas. pakikenti, pažioplinėti ten – pats tas. mane užknisa būten FML ir MLIA tipo puslapiai. dauguma tų žmonių, rašančių į juos, turi rimtų problemų. liūdna skaityti, dar liūdniau matyti, kad skaitytojams tai patinka. juos tikrai traukia “kitų žmonių nelaimės”. kabutėse, nes daugybė istorijų kartojasi, tik su pakeistais veikėjais.

taip, aš – ciniškas žmogus. užsispyręs. atšiaurus. neužjaučiantis, kas nors dar pasakytų. tačiau tas dalykas viršuj – tiesiog teminis twitteris. buvau už pastarojo užsikabinęs, tačiau lietuviška bendruomenė man neįdomi (daugiausia – gadget’ai, nusibodusios asmenybės, nepilnamečiai etc). pasaulio bendruomenė – daug didesnė, tačiau man problematiška susigaudyti savo darže, ką kalbėt apie pasaulio.

visgi sekmadienio naktį suradau į anksčiau minėtus puslapius panašų dalyką, kuriame vienok dar likę nuoširdumo. jo kūrėjui iš viso pasaulio žmonės siunčia diy atvirlaiškius su viena paslaptimi, kuri niekada anksčiau nebuvo atskleista. nuo mitybos sutrikimų iki rimtų nusikaltimų. viskas anonimiška, lyg per išpažintį, ir taip gera tai matyti. dabar frank warren turi surinkęs tūkstančius tokių atviručių, padaręs parodą ir kelias knygas. keliauja po amerikos mokyklas ir skaito paskaitas apie paslaptis. nuorodos: postsecret blog ir rss (nes archyvo blogo puslapyje nėra).

be alkoholio šiais laikais – nė žingsnio.

nauji metai, seni metai, kalėdos, kūčios, velykos, žolinės, rugsėjo pirma, helovynas;
penktadieniai-šeštadieniai, koncertai, susitikimai, išsiskyrimai, bokalas alaus pagirioms, pavirstantis daugiau negu bokalu, “penkiasdešimt ant drąsos”;
po sunkios darbo dienos – skardinė alaus prie televizoriaus, prieš miegą – vyno taurė, nervams nuraminti – tas pats penkiasdešimt gramų.

tiek kelių hektarų dydžio maksima bazėje, tiek “vieno ikso” maksimoje alkoholio skyriai yra panašaus dydžio, o pastarojoje rasti skutimosi peiliukų, empiriškai įrodyta, neįmanoma.

kas tame alkoholyje tokio stebuklingo? atsipalaidavimas? bendrų pomėgių su žmonėmis ieškojimas? kvepia alkoholizmu. alkoholis – tau ne brolis, bet jis gali būti tavo draugu. fuck-friend’u. susitinkate kartą per savaitę/mėnesį/kevirtį, intymiai pabendraujate, ryte – šiek tiek gailitės (gailiesi), bet vakare vėl viskas gerai. IKI KITO SUSITIKIMO.

bandau mesti gerti. jau padorų skaičių dienų esu blaivas. dalykas nėra tame, kad anksčiau būčiau labai stipriai gėręs ar kažką – užtekdavo ir tų retų nors reguliarių pasibuvimų “poge”. tam nereikėjo nė “lengvo būdo” (daugiausia dėl to, kad tokio nėra), tereikėjo supratimo, kaip kvailai aš atrodau išgėręs, kai nerišliai kalbu, nepastoviu vienoje vietoje, priimu neapgalvotus (kiek “apgalvojimas” yra įmanomas būnant apsvaigus) sprendimus, net nepradėsiu kalbėti apie pagirias. būdamas aštuoniolikos po gero vakarėlio galėdavau mažų mažiausiai kalnus nuversti, jokio galvos skausmo, pykinimo ar silpnumo. dabar – viskas, ką ką tik paminėjau plius dar daugiau. “diena, išbraukta iš gyvenimo”, kaip mes tai vadiname.

seniai mečiau kažką sau žadėti. todėl į sveikatą.

k.f. manęs klausia, ar aš kada nors nebūnu feisbuke. aišku, nebūnu. bet šiaip jau esu ten. ir būnu, kad jau esu.

debiliukai neturintys ką veikti jūzeriai laisvą laiką stumia kurdami “grupes” ir “puslapius” tokiems dalykams, kaip “pamačiau, patiko, bet neišdrįsau”, arba “rekomenduoju knygą”, arba “rekomenduoju filmą”, arba… savo literatūrinį ar kino skonį žinau geriau, nei keli šimtai nepilnamečių arba nesusipratusių suaugusių. nors tarp pelenų rasti deimantą smagu, tačiau dėl to super reto deimanto visą laiką murkdytis pelenuose nesinori. o kas man patiko ir ko neišdrįsau – mano reikalas. arba tai, kad man taip būna. o būna kasdien.

atrodo, kad kuo daugiau “draugų” turi, kuo daugiau “grupių” narys ar “fanas” esi, tuo esi socialesnė būtybė ir tuo fainesnis visiems atrodai. kuo daugiau visur save “užsitagini”, tuo daugiau visur dalyvauji. kuo “juokingesni”, “šmaikštesni” ar “taiklesni” tavo statuso atnaujinimai ar keliamos nuotraukos, tuo geresnis tavo humoro jausmas, nors nė vienas iš tų “bajerių” nėra tavo – tu tik pertransliuoji internetą internete. girdi, kaip beprasmiškai tai skamba?

aš kai kuriais aspektais – lygiai toks pats. tad meskite į mane akmenį.

nauji metai – nauji marazmai, sako delfis. nežinau, kaip reaguoti, tačiau užjaučiu verslininkus, ypač smulkiuosius, turinčius IĮ. ten direktorius ir buhalteris, ir vadybininkas, ir pagalbinis darbuotojas, ir valytojas. tai šalia visų padidėjusių pvm’ų ir apskritai tos didžiulės nežinios, kabančios ant jų pečių, seimūnai ir co. prikabino dar vieną akmenį. kad į dugną grimzti būtų lengviau.

dabar nuo kiekvieno pirstelėjimo darbo reikės apskaičiuoti ir įvertinti tau atėjusią iš to naudą. kokią naudą? a velniai žino. gal tokia buvo. jei nebuvo – a vistiek mokėk. pasinaudojai darbiniu tualetu – irgi, ble, natūra. galėjai namie prieš ar po darbo reikalus atlikt. o čia – ir popieriaus sąnaudos, ir vandens, kur dar oro gaiviklis. arba – nori darbe gerti kavą – įtrauk tai į natūros ataskaitą. darbas – ne vieta pramogoms ir malonumams.

nuo savęs primečiau kelis juokingus-nejuokingus atvejus: o ką, jeigu darbiniu telefonu aš skambinu antstoliams, kad sumokėčiau skolą? darbiniu automobiliu nuvežu jiems pinigus? arba darbiniu kompiuteriu pervedu juos internetu? arba tuo pačiu automobiliu važiuoju į laidotuves? kur man čia nauda?

jeigu aš esu ant tiek kietas darbuotojas, kad firma nusprendė man duoti makbuką, iphoną ir mitsubishį ir apmoka jų eksplotavimo išlaidas, tai kas toks, kad kiščiausi? arba jie, kad kištųsi? taip, galbūt man tai bus išskaičiuota iš atlygio, kuris bus mažesnis nei tų, kurie dirba tą patį darbą naudodamiesi savo kompiuteriais, telefonais ir automobiliais, dėl to aš sumokėsiu mažiau “natūros mokesčių”, negu tas kitas darbuotojas, tačiau tai nėra mano kaltė, kad jam firma neskyrė dalykų. tai reiškia, kad aš esu geresnis darbuotojas, dėl to nusipelniau bonusų. ar mes grįžtam prie socializmo, kur visi yra lygūs, ar kuriame laisvą rinką, kurioje visiems suteiktos lygios galimybės?

na, o dabar – bring it on.

žmonių kvailumas kartais ne tik juokina, bet ir stebina, ir graudina. vien tik patikėjimas viso savo asmeninio [virtualaus] gyvenimo vienai kontorai, kas yra absoliuti nesąmonė ir bet kurio konspiracijos teorijos šalininko būtų sutiktas antausiu, arba, skirtingų “kontorų” naudojimas visoms paskyroms uždėjus tą patį slaptažodį. taip, pavyzdžiui, kokiame nors kaimo forume diskutuodamas [ir paskyrą "apsaugojęs" slaptažodžiu - savo vardu] ir visoms savo sąskaitoms apmokėti naudodamas el. bankininkystę, ir žinoma, abiems paskyroms naudodamas tą patį slaptažodį, žmogus rizikuoja tapti bet kurio penkiolikmečio, turinčio per daug laisvo laiko, auka. būtent dėl šios priežasties esu didelis el. paso, openID ir panašių marazmų priešas. atsiminti daugiau nei vieną slaptažodį šiais komformizmo laikais jūzeriams atrodo per didelė kančia, tuo tarpu bet kurio visokių triumfo arkų, lietuvos talentų ar šokių su “žvaigždėmis” dalyvio biografiją išpyškintų pažadintas vidury nakties.

atrodo, bliūkšta visokių megztukų propaganda apie pragaištingas piratavimo pasekmes. taip, piratavimas yra kalė, nes žiūrint į tai kaip į _vagystę_, gali pasirodyti, kad visa tai, ką žmonės parsiunčia į savo kompus ir žiūri namuose, turėtų pagal filmo kūrėjų planą pavirsti realiais pinigais (X = parsiųstų filmų kiekis x bilieto į kiną kaina). visa laimė, jau nebe devymdevinti metai, kad skaičiuotum taip tiesiogiai. dabar toks nelegalus filmų platinimas veikia kaip reklama. čia rasite puikų pavyzdį apie “labiausiai pirataujamą praeitų metų filmą” ir jo realių pardavimų atneštą pelną. penas pamąstymui.

šventės.

švęsti.

šventas.

pasišventęs.

pašventęs.

o man – kokios dar šventės?… darbas, tušti namai (meluoju – yra šuo), draugai švenčia, o man tik graudu. bet ką jau čia.

linkėjimus būtinai reikia čia surašyti.

žmonėms, kurių nepažįstu, linkiu su manim susipažinti. esu fainas. nesigailėsite.

pažįstamiems linkiu nebūti nelaimingais. laimingais gal ir nebūsite, bet pasiekti tą politkorektišką lygį, kai gali sakyti “meh it was ok”, yra visai įmanoma.

draugams linkiu būti tokiais, kokie yra. tik, nu, laimingais. o jei kuris jau yra laimingas, tai spaudžiu dešinę. žaidimas pereitas.

šeimai linkiu ir toliau taip pat sėkmingai skaitytis su mano nesąmonėmis. žinau, kartais (skaityti: visada) labai užknisu. bet iki šiol jūs gerai varot. nors dažnai to nesakau, bet aš jus visus vistiek myliu.

sau linkiu išlįsti iš problemų. arba bent jau sėkmingai su jomis tvarkytis. ir pagaliau užkariauti pasaulį. kiek galima…

o namie manęs laukia šuo ir Depressing Christmas Songs, Ctd.

galvoju taip – jei nenori, kad kas nors ką nors apie tave sužinotų, nedėk to į internetą. žmonės tampo liūtą už ūsų dėdami asmeninius duomenis socialiniuose tinkluose ar dar kur nors, ir po kiek laiko skundžiasi, kad kažkas tais duomenimis pasinaudojo norėdamas pakenkti. kitą kartą prieš darant kvailystes reikia pagalvoti.

eric schmidt teisingai pasakė. milijonai žmonių naudojasi įvairiais google servisais, feisbuku etc, o kadangi jie veikia amerikoje, jiems galioja patrioto aktas – jei dėdės iš fbi ar cia paprašys kokios nors informacijos, ta informacija privalės būti suteikta – antraip firmai gresia federaliniai kaltinimai.

lietuvoj situacija kiek kitokia – bet judama link to, kad būtų panašu į anksčiau minėtą ameriką. žmonės be skrupulų patiki slapčiausią informaciją feisbukui, nekreipia dėmesio (arba nežino kas tai yra/nemoka naudotis) į privatumo nustatymus. bene pati potencialiai baisiausia jo funkcija yra veidų “taginimas”. paskui ir bijai nesusišukavęs ar nesiskutęs į bet kurio objektyvo akiratį papult.