Liūto Irštva

Specialiai irštva.lt iš Elektrėnų – korespondentas Nesvarbutautas Susireikšminkas.

photo via LetsSingIt

Vakar Elektrėnuose pilietis A.K. ne per pėsčiųjų perėją kirto ganėtinai judrų daugiabučio kiemą. Įtariamasis bandė teisintis, kad šiame kieme jis gyvena nuo Brežnevo laikų ir jokios perėjos jame niekada nebuvo, tačiau pareigūnai nusprendė apklausą tęsti nuovadoje. Teismo kriminalistai, operatyviai atskubėję į įvykio vietą, rado dar šviežius nusikaltėlio pėdsakus.

Po areštinėje praleistos nakties pilietis A.K. prisipažino, kad tyčia ne vietoje perėjo daugiabučio kieme esančią bene 8 metrų ilgio gatvę, nors ir toliau įnirtingai tikino, kad kieme jokios perėjos niekada nebuvo. Pareigūnai pažeidėjui skyrė 30 litų baudą.

***

Taip, tai – fikcija. Tačiau, su sąlyga, kad mano gimtajame Elektrėnų mieste į vyriausiojo komisaro kėdę atsisėdo naujas žmogus, iš pagrindų pasikeitė paprastų (ir nepaprastų) žmonių gyvenimas. Dabar ne tik silpnai išgėrę, neprisisegę diržų ar šiek tiek viršyjantys greitį (tik nepagalvokit, kad laikau šiuos nusižengimus menkais, nes yra visiškai priešingai), bet ir ne vietoje kirtę gatvę žmonės yra baudžiami be jokių šnekų. Pats Elektrėnų seniūnas buvo nubaustas už tai, kad važiavo be diržo. Istorija juokinga, nes senoji policija visiškai toleravo minėto asmens nusižengimus, kadangi jis – seniūnas, tuo tarpu naujasis komisaras pasakė griežtą „NE“ nuolaidžiavimui.

O šiaip – EIKIT RASKIT KOKĮ NAUDINGĄ UŽSIĖMIMĄ

via Ibiza blog

Kažkurią dieną rašiau apie airBaltic‘o nedidukę viešųjų ryšių kampaniją. Aviakompanija grąžina pinigus tiems bilietus nusipirkusiems keleiviams, kurie netenka darbo (už panaudotą bilietą, be abejo, pinigų negrąžina). Iš tos pačios serijos – turbūt daug kas pamena Ryanair pokštą, kad atseit bus imamas mokestis už naudojimąsi lėktuvo tualetu. Atitinkamos kompanijos statusas leidžia jai daryti tokius pareiškimus, juk ne tik, kad visi tuo patikėjome, bet jie surado drąsos pareikšti, kad visa tai buvo pokštas. Na, kai esi „pigių skrydžių“ bendrovė, gali daryti daugmaž viską. Skrisdami tokiomis linijomis keleiviai nesidairo į aptarnavimą – jiems reikia pigiai nuskristi į vietą.

O štai prieš kelias dienas, remdamiesi savo internetiniame puslapyje patalpintos apklausos duomenimis, Ryanair pareiškė, kad nutukusiems keleiviams gali tekti brangiau mokėti už bilietą. Iš maždaug 100 tūkstančių balsavusių apie trečdalis pasisakė pritariantys šitokių mokesčių įvedimui. Ryanair, beje, šiame reikale  – ne pionieriai. Jau praėjusią savaitę United Airlines pareiškė, kad jei keleivis netelpa į savo vietą lėktuve (turima omenyje: negali prisisegti net prailginto saugos diržo ir/ar negali sėdėti nuleistais ranktūriais), jis turi mokėti už papildomą vietą. Tai yra, lyg skristų dviese. Arba vienas žmogus du kartus.

Viename iš nurodytų šaltinių radau tikrai gerą mintį – advokatai krykštauja iš laimės, nes žymiai padaugės teisinių ieškinių, nukreiptų prieš aviakompanijas. Tačiau gerai sako liaudies patarlė: „bijai vilko – neik į mišką“. Atrodytų, šiuo metu visi vežėjai turėtų dantimis ir nagais kabintis į kiekvieną keleivį, tačiau daro atvirkščiai, bando juos atbaidyti. Įdomi situacija, esu tikras, kad greitai sulauksime pirmųjų šio medžio vaisių.

Kur eiti?

Tokios idėjos man patinka, nors ir nuvalkiota (god.lt), tačiau paprasta ir sąmojinga.
Visgi, kai puslapyje esantis vienintelis paveiksliukas (juodas tekstas baltam fone) sveria pusę megabaito ir yra bmp formato, imi ir susimąstai apie kūrėjo kompetenciją.

Nors, kitaip pagalvojus, gal čia dalis prikolo? Jo vietoje poros megabaitų paveikslą įdėčiau.

Rusijos aviacijoje negeria tik „autopilotai“

Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.

Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.

Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: „Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai“. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.

„The Pirate Bay“ teismo nuosprendis – vieneri metai kalėjime

Arba čia aš, arba su internetu kažkas blogai: straipsnyje rašoma apie atseit dėl nusikalstamos veiklos nuteistus vieno tinklalapio kūrėjus, ir įdėta nuoroda į tą tinklalapį. Na, aš suprantu – viskas turi būti aišku ir suprantama, kas už ką sėdi, tačiau…

P.S. Jų visų nepasodinsi. Pasitraukus keturiems, į jų vietą stos aštuoni. Be to, torentų ir „piratų“ tik daugės, ypač po viso šio triukšmo, kurį sukėlė straipsnyje minimas teismo procesas. Juk pažiūrėkite – torentais naudojasi milijonai žmonių, siunčiasi filmus, žaidimus ir muziką, o nubaudžiami tik keturi priekinėse fronto linijose stovintys asmenys. Ir nors autorių teisių gynėjų agentūros jau stengiasi pažaboti ir paprastus vartotojus, baudžiami ir toliau bus tik paieškos variklių kūrėjai. Tokiai tendencijai plečiantis, greitai ir Google pamatysime kaltinamųjų suole.

Maximos kaininis leidinys ketvirtadieniui (balandžio 23)

Ne nu, grabe mačiau aš tokią laimę. Lietuvos alkoholizmo skatintoja numeris vienas – Maxima – šį ketvirtadienį taiko TRISDEŠIMTIES PROCENTŲ NUOLAIDĄ „Utenos“ alui, o aš penktadienį dirbu nuo keturių ryto. Bauda baudelė, kaip pasakytų Flandersas.

„airBaltic“ darbo netekusiems keleiviams grąžins pinigus už bilietus

Iš tiesų protinga viešųjų ryšių kampanijukė. Mažytė tokia. Per mėnesį susidarys iki šimto tokių atvejų (labai grubus spėjimas), o atšaukti bookingą ir refundinti pinigus – keli mygtukai away. Praktiškai nieko nekainuoja. Užtai „humaniškos“ ir „user friendly“ aviakompanijos statusas – priceless.

Nerūkantiems „Begos“ darbuotojams – didesnė alga

Kur aš tą „Lengvą būdą mesti rūkyti“ nukišau?…

Prieš kažkiek ten laiko mano kompas gavo dar vieną operacinę – Ubuntu. Jos diską gavau paštu užsisakęs iš shipit.ubuntu.com. Pirmą kartą įrašęs susidūriau su problema, kurios metu iš GRUB meniu pasirinkęs Windows Vista krovimą nusiųsdavau sistemą į nokautą. Su Donato ir Ubuntu help’o pagalba viską sutvarkiau, ir dabar (jau senokai) turiu dvi visiškai operatyvias operacines sistemas.

Kaip bebūtų, kad ir kokia Linux sistema man kieta ir kaip ji man bepatikų, 95% laiko praleidžiu Windows aplinkoje. Kodėl? Net pats nežinau. Nors GRUB meniu Windows opcija pati paskutinė, kažkaip automatiškai kraunantis kompui nuvairuoju iki jos. Sesės, kurios naršo kai aš būnu darbe, irgi kratosi joms nepažįstamos Linux sistemos. Milijonus kartų joms rodžiau, kokia paprasta ir intuityviai perprantama ji yra, tačiau nepavyko įtikinti. Jau įsivaizduoju, kaip iškilus mažiausiai problemėlei sulaukčiau skambučio („Nerandu Word’o!!!“).

Visiškai suprantu, kad pateisinimo šiai mano nuodėmei nėra (ir nuodėme ją laikau tik aš). Pirmoji ir bene didžiausia problema Ubuntu yra kažkoks keistas zvirbimas ar dūzgimas, sklindantis iš kolonėlių arba ausinių. Tačiau vistiek, kadangi visada klausausi muzikos, jis nesigirdi. Mane absoliučiai veža Ubuntu valdymas, išvaizda ir greitis. Prie to paties, neveža tai, kad foobar neturi Linux versijos.

Tačiau kodėl aš vis dar naudoju tą prakeiktą Vistą? Nežinau. Tikriausiai čia puikiai tinka patarlė „Įpratimas – antras prigimimas“. Tie visi Windows bajeriai, „Plug and Play“, „Drag and Drop“ etc (nors visa tai netgi geriau realizuota naujausiose Linux distribucijose) taip įaugę į kraują, kad net kalbėdamas apie operacines sistemas apskritai pasakau „windowsai“.

P.S. Šis įrašas yra pasiteisinimas prieš Donatą. Pažadu, pasitaisysiu. :)

Esu beveik visiškai įsitikinęs, kad neįmanoma vienreikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Paskutinių kelių mėnesių situacija keičia visų požiūrį į darbą. Atrodo, dar prieš kelis metus turėjom didelį pasirinkimą, visos kavinės, statybos, privačios įmonės išskėstom rankom priiminėjo darbuotojus, mažindami ir taip nedidelį bedarbių skaičių, tuo tarpu dabar praktiškai visi dreba dėl savo darbo vietos. Iš draugų, pažįstamų ir kolegų plaukiančios naujienos apie atleidimus iš darbo drąsos taipogi neprideda. Dar blogiau, jei atleidimo lapelį gauni pats – kas toliau? Kaip ieškoti darbo? Juk pats vargu ar susiieškos.

Darbo biržoje šiuo metu irgi ne pyragai. Į „geresnes“ vietas taiko po keliasdešimt kvalifikuotų darbininkų, su kuriais konkuruoti – labai sunku. Žinant Lietuvos valdininkus ir valstybės tarnautojus, galima drąsiai spėti, kad kyšininkavimas ten klesti. Kas geriau „patepa“, tas ir geresnę vietą turi. Ką daryti tiems, kurie visą gyvenimą dirbo vieną darbą, ir staiga atsidūrę bedarbių eilėje turi arba persikvalifikuoti (kas beveik pensijinio amžiaus sulaukusiam žmogui yra itin sunku), arba eiti dirbti to, kas nereikalauja jokios kvalifikacijos.

O kas nereikalauja jokios kvalifikacijos? Statybos ir viešieji darbai. Dėl pirmojo, žinoma, galime ginčytis, tačiau pats ilgai dirbau pagalbiniu darbuotoju, todėl iš dalies žinau, koks ten darbas. Viešieji darbai? Taip, skamba kaip oranžinė liemenė ir beržų šakų šluota, tačiau bent jau minimalias pragyvenimui reikalingas išlaidas gali užsitikrinti. O ir darbas – ne laivus iškraudinėti, ipod’ą į ausis ir šiūruoji šaligatvius. Gėda, nesmagu prieš kaimynus, bet pinigai – visų vienodi.

Viešieji darbai: bausmė ar išeitis?