Liūto Irštva

(via) Kažkurią čia dieną bendrabutyje besiruošdamas į darbą susidūriau su dilema: kaip užsirišti kaklaraištį? Bandžiau ir taip, ir anaip, tačiau vis ne toks mazgas išeidavo. Per kelis panų kambarius perėjau – niekas nemoka. O internetas, kaip ir priklauso mūsų bendrabučiui, savo politika vadovaujasi. Tai yra, tai nėra. Gerai, kad nutaikiau minutę, kai jis buvo, į paieškos eilutę sukaukšėjau „how to tie a tie“, išsisaugojau instrukciją ir į darbą išvažiavau jau normaliu mazgu po kaklu. Be instrukcijos mano bandymų eiga buvo panaši į pavaizduotą kairėje esančiame paveiksle. :-)

Nors mūsų darbo aprangos kodas – ganėtinai tiesus (reikalinga formali apranga, suprask kelnės/marškiniai/batai), man patinka atrodyti solidžiai ir ryšėti kaklaraištį, vilkėti švarką ir visa, kas priklauso. Ne tik geriau jautiesi, bet ir atrodai. :-)

Rytas kaip rytas, tik sekmadienis. Atrodytų, reikia gulėti lovoje iki mažiausiai vidurdienio ir visą dieną namie vaikščioti su pižama ir šlepetėmis, o vakare su drauge eiti gerti arbatos į „Skonį ir kvapą“, tačiau NE. STOP. Valdis šiandien kėlėsi 3:35, nusiprausė, paskaitė Google Reader RSS srautą su kavos puodeliu rankoje ir 4:25 su cigarete rankoje jau leidosi žemyn, kur jo laukė taksi mašina. Tada Naujininkuose paėmė vieną bendradarbę, Užusienyje – dar vieną, ir 4:58 jau buvom oro uoste. Tik čia, atvykimo salėje, vyksta filmavimas! Einam, žmonių milijonas, kaip būna vakarais, kai beveik vienu metu maždaug dešimt lėktuvų leidžiasi. Kažkaip ne vietoj ir ne laiku ten pasijaučiau. Ir dar pasirodo, viena draugė toj „masofkėj“ dalyvavo. SMS parašė. Deja, turėjau išbėgti skrydį laipinti, tai nepavyko susitikti.

Ilga pastraipa, kaip ir ilgas rytas. Dabar einu, atidarysiu darbo dieną. Geros jos ir Jums.

Liūto irštva, deja, patiria „irštvų tuštėjimo metą“. Kuo toliau, tuo rečiau ir galiu ką nors parašyti, ir turiu galimybę. Bendrabutyje internetas – žiauresnis negu žiaurus. Atsimenu, visą vasarą NĖ KARTO nebuvo dingęs, ir siųsdavo nesuprantamai dideliu greičiu, tačiau tik atėjus rudeniui (ir keliolika kartų padidėjus vartotojų skaičiui) ryšio kokybė ne tik suprastėjo, bet jos beveik išvis neliko. Ne internetas, o visiškas nulis. Čia yra, čia nėra. Per valandą dingsta keliasdešimt kartų, o mes vistiek naudojamės, jam dingus laukiam, kol atsiras vėl, ir galėsim kam nors ką nors parašyti, arba kol užsikraus youtube filmukas. Baisu, žiauru ir nesuprantamai mazochistiška, tačiau tokia realybė.

Vakar su Aurimu ir Pauliumi buvom kine, žiūrėjom „Sakalo akį“. Visai žiūrimas ir klausomas filmas, jei nepaisysim kiek sci-fi siužeto ir pabaigos, po kurios norėjosi atsistojus sušukti: „Massive Fail!“. Labai nustebino, kai dar rodant prieš-filmines reklamas vienas vaikinukas, sėdėjęs pirmoje eilėje staiga atsistojo ir dainuodamas (ar šūkaudamas) „I like to move it move it“ išėjo iš salės. Visų sustingusius žvilgsnius ir pražiotas burnas išbaidė pasigirdę reklamos žodžiai: „Jis išėjo, nes jam svarbiausia – muzika“. Staiga pasigirdo juokas ir visi lyg it atsikvėpė: „So that’s what this is all about“. Pliusas akropolio kinui už kūrybiškumą. Ir už „Marytės ir Onutės“, dviejų valytojų reklamą, raginančią po seanso išsinešti šiukšles. Deja, saviškes pamiršau po kėde :-(

Grįžę iš kino parsivežėme po nedidelį kiekį alaus ir pažiūrėjome (dar vieną, jau ketvirtą, nes prieš važiuodami į kiną žiūrėjome „Karštas galvas“ ir „Tristaną ir Izoldą“) filmą „Love actually“. Kaip jau rašiau vienai panelei šiandien – it’s the best love-movie ever. Taškas.

Rytoj ryte – į darbą. Penktą ryto jau būsiu oro uoste. Su šia mintim galvoje einu miegoti.
P.S. Kažkur nukišau savo Packard Bell Audio Dream empėtrioškės usb laidą. Radusiam – bokalas ekstros. :-(

Su kolega šiandien ėjome į prie oro uosto esančiame viešbutyje įsikūrusį kinų restoraną. Atseit, kultūringai pavalgyti ir kiniškos atmosferos pasisemti. Išėjau prisiklausęs garsios rusiškos popmuzikos, nors sočiai pavalgęs. Ir labai nebrangiai – penkiolika litų atsiėjo.

Jau antrą dieną iš eilės radiocool bloge randu juokingų dalykų. Na, tiesą pasakius, visada rasdavau, tačiau et. :-) Ir beje, nors esu „experienced user“, mano požiūris nėra toks. Firefox’ą naudoju ne dėl features ar dėl to, kad Opera jų neturi, o IE – išvis noob. Tiesiog ugninė laputė buvo tarsi kurta man, ji turi visa tai, ko man reikia naršyklėje ir dar šiek tiek daugiau. Naudoti ją pradėjau nedaug praėjus nuo antrosios versijos išleidimo, ir nuo tada jaučiu, kad naršymas internete – ne tik laukimas, kol pasikraus puslapis. Tai tampa kažkas daugiau. Firefox’o sąsaja turi kažką tokio :-)

Pirmasis įrašas iš naujojo Asus F3E. Džiaugiuosi kiekvienu jo milimetru ir pikseliu. :-) Senąjį Asus’ą atiduosiu sesėms – irgi bus džiaugsmo :-)

Labai nuoširdžiai nusikvatojau biure skaitydamas radiocool blogo įrašą ir radęs nuorodoje šią nuotrauką. Šiek tiek išblaškė miegą ir laikas greičiau eina. Jau tik 5:30 valandos liko dirbti.

Kaip galima daug sakant nepasakyti lygiai nieko? Paprasta, ir tai padaryti gali pats!

Klausimas: Kokią muziką klausai?
Atsakymas: Įvairią, priklauso nuo nuotaikos.
Užknisa: Tai ir sakyk, kad neturi skonio ir klausai Zip FM arba Lietų, o jei turi skonį ir taip sakai tik norėdamas atsifutbolinti nuo pašnekovo, tai bent porą stilių įvardink, pvz „trance ir house“ would do.

Klausimas: Ar esi vienišius?
Atsakymas: Turiu daug pažįstamų, bet daug ir draugų. Nesu vienišius, tačiau mėgstu ir vienumoje pabūti.
Užknisa: Na žinoma, kitaip atsakyti į tokį klausimą sunku, tačiau blemba, vistiek užknisa.

Ir dar kas mane užknisa? Horoskopai. Jų sudarinėtojai yra patys didžiausi beletristai ir skiedikai of all.
Mano šios dienos horoskopas by Delfi: „Labai svarbi jums bus bendraminčių parama, kad ir kokia forma ji reikštųsi. Būsite pasirengęs daug sumokėti ir daug prarasti, kad tik gautumėte tai, ko norite, ir kad įrodytumėte savo tiesas“. Du sakiniai, kurie man ką tik patarė nieko. Lygiai nieko. Fucking hell, juk kasdieną tai darau ir kasdieną man reikalinga bendraminčių parama! Grr.

Gerai, išliejau šiek tiek pirmadieninę pagiežą, ir einu dirbti.