Liūto Irštva

dvylika-valandų-per-dieną-norėjimo-būti-kur-nors-kitur macht frei

ar žmonės visada buvo tokie debilai, ar mes tik dabar pradėjome tai pastebėti? atrodo, kad internetas ir savo ruožtu visi socialiniai tinklai, bookmarkinimo saitai, blogai bei visi kiti user created content servisai buvo sukurti tam, kad atsijotų debilus nuo žmonių.

iš kitos pusės – gerai. žinai, ko vengti.

per paskutines kelias savaites įvyko tai, kas sustabdo arba kitoje šviesoje nušviečia tai, dėl ko dirbau ir ką bandžiau pastatyti nuo praėjusios žiemos. tikėjausi, kad tai ištvers bent iki apvalaus vienerių metų jubiliejaus, bet teks pasitenkinti tuo, ką turiu. du pagrindiniai dalykai, niekada nėję koja kojon, daugiau prasilenkę ir neradę bendro taško (gal, jei jis būtų, viskas būtų kitaip), vienas nutrūko, o kitas liko ir gali nebesidalinti mano dėmesio – galiu susitelkti tik vienam. gal tai, kad reikėjo nuolat ieškoti kompromisų, jaustis kaltu dėl vieno ar kito pasirinkimo, padėjo man ateiti iki šios situacijos.

prieš porą metų pažadėjau sau nerašyti irštvoje apie tokius sentimentalius šūdus, kur niekam neįdomu ir niekam neaišku, bet šio asmeninio rekordo sumušimo proga leidžiu sau sulaužyti pažadą. septyni mėnesiai ir dvidešimtdevynios dienos. rugpjūčio trylikta. #neverforget

mišrus juodų/baltų/geltonų/etc vaikų choras, atskridęs iš helsinkio, atvykimo salėje nusprendė sugiedoti lietuvos himną. turbūt nusprendė, kad vistiek bus laiko kol bagažą atveš, tai kodėl neparepetuoti. tuščia salė, žemos lubos, gera akustika. galingas jausmas. mažos gerklės, balsai nemutavę, aukšti, ir svarbiausias vietas ištraukia taip, kad šiurpuliukai nugara bėgioja. girdisi amerikoniškas „varhdan tos, lecuvos“, tačiau paskutinė dalis nepalieka abejingo. ploju kartu su kitais keleiviais ir grįžtu prie darbo. patriotas ar kosmopolitas, bet himną vincukas parašė gerą, turiu pripažinti.

- vėmalų krūva ant dviračių teko Gedo pr.,
-  mentai prie kaboko skiria muštynes,
- atkarpoje naujininkai – oro uostas bent 5 vienetai girtų zombių, vieni dar paeina, kiti jau prisėdę/prigulę.

tokiais rytais, kai vakarą prieš jį negali turėti įprasto penktadieniško išgėrimo, nes norint gauti bent 5 valandas miego turi eiti miegoti dar nesutemus, džiaugiesi tokiais apribojimais. vakare tai atrodo didžiausia bauda, tačiau pasiteisina, kai nesi vienas iš tų penkių.

juo pabūti gali naktį iš šeštadienio į sekmadienį.

yra toks posakis liaudyje (ne lietuvių), kad jei varlę įmesi į verdantį vandenį, ji kaipmat iš jo iššoks, tačiau jei įmesi į šaltą ir po truputį jį kaitinsi, varlė nepajaus skirtumo ir tiesiog išvirs.

taip ir žmonės, jeigu kažkas staiga jiems pasako, kad nuo šiol gyvensi kitaip, darysi kitaip, mes darysim kitaip arba kažkas vyks kitaip, jie pasišiauš ir ims priešintis, tačiau jei ramiai, po truputį ir nekeliant bangų bus judama prie pokyčių, niekas net nesupras ir tik daug vėliau atsikvošės – „kur buvo mano protas?!“

vienam portale pasitiko mane tokia reklama

prisiminiau situaciją šiandien centre. privažiavau prie šviesoforo norėdamas kirsti vrublevskio gatvę kalnų parko pusėn, o ten ant šaligatvio – visa ciela mašina. kur ten mašina, visas džipas, o vairuotoja (tikrai mačiau – vairuotoja, jokio seksizmo) beviltiškai ištempusi kaklą stebi savo veidrodėlį. ant šaligatvio būti ji neturi jokios priežasties – metalinė tvora skiria šaligatvį nuo pastato, jokio bromo ar įvažiavimo nėra artimiausius 30 metrų, kelio ženklų nesugalvojau apžiūrėti, bet esu beveik tikras, kad stovėti ten negalima. stebėjo vargšelė veidrodėlį geras porą minučių (plius tai, kiek iki man atvažiuojant), kol gerieji vairuotojai, įsukantys iš arsenalo gatvės leido jai šiek tiek pavažiuoti atgal pasitraukę į antrąją juostą ir leidę jai važiuoti pirmąja. kas moteraitei šovė į galvą dviračiams ir pėstiesiems skirtu užvažiavimu lipti ant šaligatvio – vienas alahas težino.

štai improvizuotas situacijos planas. raudonos linijos – dviračių takai iš atminties. rudas kleckas – džipas (taip mašinas iš oro mačiau žaisdamas GTA pirmąją versiją, neteiskite). išsišakojimas šalia jo – tikras, ten takas pasidalina į dvi dalis, viena kirsti žygimantų gatvę link mindės tilto, kita žygimantų gatve iki pirmojo posūkio į kairę prie ligoninės. kaip ir visi vilniaus dviračių takai, jie baigiasi ten, kur jiems rei

iki šios žiemos tai man nebuvo problema, nes nevažinėjau dviračiu. nuo maždaug sausio mėnesio persėdau ant dviejų ratų ir neketinu nulipti, važiuoju visur – į darbą, į barą ir į parduotuvę. jei važiuočiau tik pasivažinėti, apsukčiau kelis ratus ir grįžčiau namo, stovai ir dviračio prirakinimas nebūtų aktualus, tačiau eidamas apsipirkti arba išgerti alaus nepaliksi jo tiesiog atremto į sieną. nepaliksi ir tiesiog pastatyto stove, reikia prirakinti, o pagal inžinieriaus sumanymą dviratį reikėtų priekiniu arba galiniu ratu įstatyti į tarpą tarp armatūrų ir per ratlankį prakišti spyną. viskas tvarkoje, dviratis prirakintas, tačiau ar jis saugus? keli aspektai:

a) rakinti vien tik ratą yra daugiau negu kvaila (su viena išimtimi: kai rakinamas ratlankis pro galinį rėmo trikampį). tai yra stačiai pamišėliška. tai yra kvietimas: imkite mano dviratį, man tik ratas svarbus, visa kita galite pasiimti. visuomet reikia rakinti rėmą ir vieną iš ratų – jei rėmo geometrija leidžia – priekinį, nes galinį sunkiau nuimti, net jei jis su quick-release sistema, dėl grandinės (jei kažkam tikrai reikia to rato, grandinė jam problemų nesukels, tačiau galima tikėtis, kad jam galbūt nesinorės vargintis. vėl gi, menka paguoda, nes paprastai galiniai ratai būna brangesni), arba galinį, nes jis brangesnis. priekinį pakeisti – juokų darbas. idealiu variantu reikėtų rakinti rėmą ir abu ratus. kai žinau, kad dviratį lauke palikti reikės ilgesniam laikui, į kuprinę įsimetu ne tik spyną, bet ir papildomą trosą, tada prie stulpo ar tvorelės su spyna (šita) prirakinu rėmą ir galinį ratą, o trosą (šitą) perkišu per priekinio rato ratlankį.
šie stovai, apie kuriuos kalbu, nėra pritaikyti saugiam prirakinimui, jie yra būtent tai – stovai. pastatyti dviratį, o ne jį prirakinti.

b) dviratis stovėdamas vietoje svyra į kurią nors pusę, o jeigu nėra atlenkiamos kojelės, didžiausias krūvis tenka į stovą įstatyto rato stipinams, kurie, nors ir stiprūs, per ilgesnį laiką gali deformuotis. be to, praeivis, kitas dviratis, stiprus vėjas ar kitas aplinkos veiksnys gali pabloginti situaciją. teko matyti, kaip praeidami vyrukai apspardė prie stulpo prirakintą dviratį, nes jis buvo jų kelyje. paeiti pusmetrį į šalį – didelis darbas. nieko nepadarysi.

c) kai kurie stovai turi dvi žemesnes ir dvi aukštesnes vietas įstatyti dviračiui. galinį ratą priglaudus šalia vieno iš aukštesnių įstatymų galime per seat stay’us ir tarp stipinų prakišti spyną ir prirakinti. naudojantys trosines, grandinines ar sulankstomas spynas tai įgyvendina lengviau, man su u-lock’u šiek tiek sunkiau, netgi 22cm ilgio spyna vos-ne-vos užsirakina, tada tenka rakinti tik už vieno seatstay vamzdžio, ir vienas sunkios spynos galas lieka ilsėtis ant stipinų.

d) paprastai tokie stovai turi 3-4 vietas. judresnėje miesto vietoje tokie stovai greitai užsipildo, todėl tenka ieškoti artimiausio kelio ženklo ar kito tvirto pagrindo prirakinimui. kartais būna, kad net artimiausi stulpai būna apstatyti dviračiais, tačiau tai nėra problema – daug kartų esu susiradęs kurio nors dviračio savininką ir paprašęs leidimo prisirakinti prie jo rėmo. dar nė vienas nepasiuntė velniop.

kur esmė? vilniui reikia normalių stovų. saugių stovų. dviračių neluošinančių stovų. nebrangių stovų, gerbiamieji savivaldybės atstovai. pasaulyje pripažintų ir plačiai naudojamų stovų. stovų, kurie ne tik atliktų praktišką funkciją, bet ir papuoštų miestą. idėjų – tik spėk graibytis. vien tik aš kiek jų turiu, o kur dar visi kiti, kūrybiškesni, su polėkiu, drąsūs. jūs tik klauskite.