liga mane (prisiekiu, ji taip tyčia daro) užpuola pačią nepalankiausią akimirką: per didžiąsias šventes, prieš pat darbą arba per trijų dienų savaitgalį, kai paviešėti iš užsienio atskrenda sesuo, o už lango beveik dvidešimt laipsnių ir šviečia saulė. nelieka nieko daugiau, kaip visą šeštadienį prasivartyti lovoje, maukiant mamos čiobrelių arbatą ir kliedėti nuo karščio ir nepasitenkinimo. sekmadienis niekuo ne geresnis, nes reikia į vilnių parsivežti dviratį, o kelias nuo stoties iki namų antakalnyje prailgsta iki begalybės ir karščiavimo sukeltos haliucinacijos verčia į bet kokią mažiausią įkalnę pukšėti kaip į alpes. nepadeda ir naktį miegotos trys valandos – darbe reikia būti dar neprašvitus, tačiau guodžia blogas oras. jei ne liga, būčiau mynęs. sušlapęs. perpūstų vėjas, ir gal tada susirgčiau. kaip sako donatas, laisva valia yra iliuzija. viskas seniai suplanuota. mums tik atrodo, kad renkamės. tai, kad (ir ką) rinksimės – suplanuota.
Unstoppables from black train films on Vimeo.
- – -
be vienos rankos, be vienos kojos, bet su ryžtu ir drąsa, kurios užtektų keliasdešimčiai.
pasivadinę piratais – pun so-much-intended – su šypsena ir be jokio kartėlio žvelgia į savo negalią. jei ne negalia, nebūtų pasiekę to, ką pasiekė. grįžtų iš darbo namo, pasistatytų skarbonkę garaže, prigultų prie teliko, pavalgytų, užmigtų, atsikėlę eitų į darbą.
naktį iš šeštadienio į sekmadienį minti į darbą per dar-vis-nemiegantį vilnių, palikus miegančią moterį ir sveikinant marginalus, naktibaldas, ankstyvus paukščius ir taksi vairuotojus, yra daugialypis jausmas. iš vienos pusės – moteris. iš kitos – į darbą, juolab – pirmoji diena po atostogų, o kaip tyčia paskutinė jų diena buvo tokia puiki; merfi, tu prakeiktas šunsnuki. iš dar kitos pusės – gatvės tuštutėlės, jei neskaitysime tų taksistų. jie naktimis valdo vilniaus gatves ir nemėgsta jomis dalintis: pyyyp! pyyyyyp! – pasigirsta, kai važiuoju juostos viduriu. nenoriu pyktis, tai tik pamoju ranka neatsisukdamas: „aplenk, žmogau, aplenk“.
užšnopavus į tauro kalną reikia minutėlę pailsėti. pro šalį praeina grupelė į bendrabutį grįžtančių studentų, užkalbina: „kur važiuoji? gražus dviratis“. į darbą, sakau, ačiū. nuskamba juokas: „į darbą?! ketvirtą ryto?!“. taip, sakau, pasivaišinu cigarete ir minu toliau. taurakalnis įveiktas, dabar jau – tik nuokalnės, lygumos ir kalvelės.
žiniasklaidos mirtis as we know it – lietrytis rašo apie „Youtube humoristės“ bandymą suvalgyti šaukštą cinamono.
toliau žiniose: jaunasis jutūb humoristas čarlis nesigaudo aplinkoje po vizito pas stomatologą!
breaking news: pastebėtos dvi vaivorykštės vienu metu, tiesioginis reportažas iš įvykio vietos ir iki širdies gelmių sujaudinto liudininko pasakojimas: „All the way across the sky, it’s so beautiful!“.
vakar su drauge latve gėrėm pirmą šių metų [bendrą] alų ir kalbėjom apie „what happened in last few weeks“. tada – apie ateinančias kelias savaites.
pasirodo, draugė latvė likus keturiasdešimčiai dienų iki velykų (kodėl – nežinau, minėjo kažką apie krikščioniškas tradicijas, pasninką, „i’m not really sure“) nustoja rūkyti, gerti alkoholį ir valgyti mėsą. ji tai daro jau ketverius metus, ir taisyklės kaskart skiriasi – kartais šalia išvardintų dalykų atsisako dar ko nors, pavyzdžiui žaidimų. ne dėl to, kad tai blogai (nors tai ir yra blogai), o tiesiog tam, kad įvertintum ką turi. po to ir mėsa, ir alkoholis ir net tabakas visai kitokį skonį įgauna.
manau, verta pabandyti.
metai esminių pokyčių neatnešė. neesminiai dalykai nepasikeitė – gyvenu ten pat, dirbu ten pat, geriu ten pat. dekoracijos nesikeičia, beveik nesikeičia ir aktoriai. santykiai tarp personažų keičiasi. evoliucionuoja, į gerą ar blogą, bet nestovi vietoje. šių metų pabaigoje esu socialinėje situacijoje, kurioje nebuvau daug laiko. ketverius metus.
metai atnešė sprendimą. sprendimą, kuris pakeis neesminius dalykus, o šie, savo ruožtu, galiausiai padarys esminių pokyčių – bent jau toks planas.
ir vėl
up and not-so-wide-awake @ oh-three-hundred
walkie-talkie prie diržo tarška
„rampa-rampa maskvos, kada planuojame įlaipinimą“
„labas rytas“ – „gero skrydžio“
atostogos – dalykas geras, tačiau mažomis porcijomis. išsiderini.
aš, matyt, turiu labai gerą veidą
jau beveik metus gyvenu vilniaus centre, bute su atskiru įėjimu, vedančiu į vidinį kiemą. vasarą rūkyti dažniausiai eidavome į lauką, nes „grynas oras“, kaimynai (= socializavimasis), mažiau smirdintys namai, o kai atsirado šuo – ir rečiau pasivaikščioti vesti reikia. vakarais ir kėdes išsinešdavome, kambaryje prie lango pastatydavome kolonėles, gurkšnodavome alutį – tiesiog puiku. lyg rančos teksase verandoje. diy supamosios kėdės projektas jau in progress.
per šiuos beveik metus prie manęs taip ramiai rūkančio [cigaretes] bent dešimt kartų yra priėjęs koks nors netyčia į kiemą užklydęs arba pas kaimynus užsukęs pilietis, kaskart vis kitas, klausdamas, kur čia galima gauti parūkyti. dauguma patį žodį pasakydavo kaip nors koduotai: stuff’as, žalia arbata, jamaikos kompaktas, gėrybės, etc. kiti tiesiog parodydavo gestą – ištiestus nykštį ir mažylį, kitus pirštus užlenktus. kartais nereikia net nieko sakyti – iš akių matosi, ir ne todėl, kad raudonos, kaip daug kas pagalvotų (nes dar nebuvo nuo ko joms paraudonuoti, antraip manęs neklaustų), o tiesiog… savitas žvilgsnis. supratimas. suokalbiška.
dažniausiai užtenka pasakyti „ne, seni, sori, neįsivaizduoju“, kartais tenka įtikinti žmogų, kad neįsivaizduoji („ble, ir pačiam reikia, bet niekaip nerandu“), kartais tikrai norisi padėti žmogui, bet negali, o ir nenori. vienas turistas iš čekijos guodėsi, kad čia nieko nepažįsta, niekas juo nepasitiki, o jam „tiesiog norisi parūkyti“. patariau eiti į judrią gatvę ir paklausti pirmo sutikto dreduoto žmogaus. pasirodė juokinga jam, bet sakė pabandys. įdomu, kaip sekėsi.
vakar naktį rūkiau prie namų, tingėjau ieškoti kojinių, tai basas įsispyriau į tapkes, nėra taip jau šalta. įpusėjus cigaretę į kiemą įėjo žmogus su akiniais nuo saulės, sustojo viduryje, apsidairė ir grįžo atgal į gatvę. vėl užėjo į kiemą, pasuko link krūmų, atliko reikalą, priėjo prie manęs, gesinančio cigaretę, sako „gal turi žolytės?“. sakau, o panašu kad turiu? „nelabai per akinius matosi, bet ar turi?“, sako jis, „ne“, sakau, ir jis išeina.
paklausus reikalas, kaip matote. verslininkai – nesnauskit.
palyginus su kitomis savaitės dienomis, sekmadienis yra lyg filmo herojaus gyvenimo meilė
žinote, kaip nuščiūva visas šurmulys filme, kai jau tuoj turi pasirodyti ji. atrodo, lyg visi užgniaužę kvapą laukia. taukšt, taukšt, taukšt, lėtu žingsniu ir siūbuodama klubais ji įeina į kadrą, vaizdas sulėtėja dviem kartais, jos rankos ritmiškai siūbuoja palei šonus, o ji, pamačiusi, kad ją stebi, dar kresteli tobulai banguotus ryžus plaukus. būtent ryžus. ryžus.
taip ir sekmadienis, ryža saulėkaita šildydamas pakaušį, palikęs skausmingą pirmadienį, viltingą ketvirtadienį, svaiginantį penktadienį ir apatišką šeštadienį, siūbuoja klubais ir vilioja savo apvalumais.
savaime suprantama, ne tada, kai sekmadienį reikia dirbti. jeigu sekmadienis yra herojaus gyvenimo meilė, tai darbas sekmadienį yra ta kalė, kurią herojus palieka dėl savo gyvenimo meilės.
