Liūto Irštva

Muzika visais laikais buvo kažkoks stebuklingas dalykas. Žmonės pašvęsdavo gyvenimus, kad galėtų atsidėti kūrybai. Amžiams bėgant gimdavo nauji stiliai, instrumentai, kompozicijos, skoniai, mirdavo ir nugrimzdavo į užmarštį seni. Tas „gyvybės ratas“ sukasi iki šiol, ir manau, ypač intensyviai sukasi jau kelis paskutinius metus, kadangi internetas įgalino naują informaciją sklisti tūkstančius kartų greičiau nei anksčiau. Muzika vaidino didelį vaidmenį didžiosiose dvidešimto amžiaus revoliucijose (pankai, hipiai, etc), padėdama žmonėms išreikšti save ne tik smurtu, protesto akcijomis ir atsišaukimais „zinuose“.

Prieš keliolika ar keliasdešimt metų melomanu laikytas asmuo, turėjęs savo fonotekoje dvidešimt – trisdešimt garso įrašų plokšteliu ar garsajuosčių, tuo tarpu dabar žmonės kaupia savo muzikos kolekcijas skaitmeniniu pavidalu savo kompiuterių kietuosiuose diskuose. Retai pas kurį rasi mažiau nei 10GB muzikos, o kai kurie gali pasigirti net kelių šimtų gigabaitų muzikos failų kolekcijomis (esu tikras, yra ir tokių, kurie turi terabaitus muzikos). Mano paties muzikos kolekcija siekia 20GB, ir preliminariais duomenimis ji per artimiausius metus turėtų išaugti kelis kartus. Tai įtakojo Youtube klipų gausa ir tokių programų, kaip FreeYoutubeToMP3Converter atsiradimas. Ir dabar, nutaikęs laisvą akimirką ir gerą interneto ryšį graibstau viską, kas krinta į ausį, ir tai nusėda į mano duskasukį.

Visgi, kaip bebūtų, 90 procentų mano turimos muzikos yra ta, kurią klausau dažniausiai. T.y. beveik jokios nereikalingos muzikos. Jokių šiukšlių, kurias išsisaugoji su mintim „Ai, gal kada paklausysiu“. Jei man muzika nepatiko – iškart ją ištrinu. Ir visgi, kad ir kaip džiaugčiausi, kad beveik bet kada galiu pasirinkti muziką, atitinkančią mano esamą nuotaiką, kai prieš eidamas į lauką norių ką nors įsimesti į nešiojamą grotuvą, beveik visada užsiparinu ir pranaršęs muzikos aplanką kelioliką minučių numoju ranka ir metu „bet ką“. Dažniausiai tai būna tai, kas rečiausiai skamba foobare.

Žinau, kad ne man vienam taip, ir tas dalykas pasireiškia visur, kur tau reikia rinktis iš daugybės dalykų – kuo jų daugiau, tuo sunkiau išsirinkti. Ir baisiausia, kai reikia rinktis kokį nors drabužį ar batus – ir tie gražūs, ir tie patogūs, ir tie faini. Norisi griebti belekuriuos ir bėgti, tačiau sustoji, nes žinai, kad grįžęs namo ir apžiūrėjęs pirkinį šviesia galva suprasi, kad nusipirkai šūdą. Taip ir šiandien – nusipirkau žieminį paltą, ir, dėkui mano sesers sveikam protui, grįžęs ir apžiūrėjęs patapau dar laimingesnis ir dar labiau juo patenkintas.

O empėtrioškė dar vis tą pačią muziką jau kelinta savaitė groja. Neprisiverčiu perrašyt. Peržiūriu aplanke esančius atlikėjus, ir suprantu, kad nieko labiau tinkančio nerasiu. Gal jau radau tobulą komplektaciją? Ne… :-)