Ramybė ir jokio skubėjimo
Tyla, ramybė. Jokio skubėjimo, lakstymo, bagažų ir keleivių. Juk vos atėjęs į darbą puoliau lakstyti lyg pakvaišęs: deportuoti, krūvos nelydimo bagažo, keleiviai, kurių bagažas neatėjo. Ir taip visą dieną. Kaip skrydis, taip naujiena. Vis dėl to spėjau žaidimų teorijos paskaitai parašyti knygelę, sumaketuoti ir atsispausdinti. Kaip ir gerą šūsnį kitų mokslui reikalingų tekstų. Sesija ant nosies.
Su didelėm viltim laukiau šio vakaro (laiku grįšiu namo, nusiprausiu, paskaitysiu GR, ir miegoti), tačiau ne viskas ėjosi taip, kaip norėjau. Skrydis, kuris beveik niekada neapvilia punktualumu (ir niekada neapvilia bagažu, mat stiuardesės prieš skrydį pagal sąrašą sutikrina, ar visi bagažai lėktuve), ėmė, ir pavėlavo. Nei daug, nei mažai, beveik keturias valandas. O aš likau laukti, kas visai nekeista.
Laukiau laukiau, susitvarkiau ofisą, atsispausdinau likusius tekstus, klausiau daug scorpionų, ir nusileido lėktuvas. Kol keleiviai atvažiavo iki terminalo, perėjo pasų kontrolę, tuomet – pasiėmė bagą, praėjo nemažai laiko. Išsikviečiau taksi, ir jau važiuodamas namo pagalvojau: „Neapsimoka miegoti“. Taip. Sulauksiu pirmo troleibuso, ir į baraką. Todėl sėdžiu dabar iš dušo išlindęs, laukiu.
Valdemaras