nauji metai, seni metai, kalėdos, kūčios, velykos, žolinės, rugsėjo pirma, helovynas;
penktadieniai-šeštadieniai, koncertai, susitikimai, išsiskyrimai, bokalas alaus pagirioms, pavirstantis daugiau negu bokalu, „penkiasdešimt ant drąsos“;
po sunkios darbo dienos – skardinė alaus prie televizoriaus, prieš miegą – vyno taurė, nervams nuraminti – tas pats penkiasdešimt gramų.

tiek kelių hektarų dydžio maksima bazėje, tiek „vieno ikso“ maksimoje alkoholio skyriai yra panašaus dydžio, o pastarojoje rasti skutimosi peiliukų, empiriškai įrodyta, neįmanoma.

kas tame alkoholyje tokio stebuklingo? atsipalaidavimas? bendrų pomėgių su žmonėmis ieškojimas? kvepia alkoholizmu. alkoholis – tau ne brolis, bet jis gali būti tavo draugu. fuck-friend’u. susitinkate kartą per savaitę/mėnesį/kevirtį, intymiai pabendraujate, ryte – šiek tiek gailitės (gailiesi), bet vakare vėl viskas gerai. IKI KITO SUSITIKIMO.

bandau mesti gerti. jau padorų skaičių dienų esu blaivas. dalykas nėra tame, kad anksčiau būčiau labai stipriai gėręs ar kažką – užtekdavo ir tų retų nors reguliarių pasibuvimų „poge“. tam nereikėjo nė „lengvo būdo“ (daugiausia dėl to, kad tokio nėra), tereikėjo supratimo, kaip kvailai aš atrodau išgėręs, kai nerišliai kalbu, nepastoviu vienoje vietoje, priimu neapgalvotus (kiek „apgalvojimas“ yra įmanomas būnant apsvaigus) sprendimus, net nepradėsiu kalbėti apie pagirias. būdamas aštuoniolikos po gero vakarėlio galėdavau mažų mažiausiai kalnus nuversti, jokio galvos skausmo, pykinimo ar silpnumo. dabar – viskas, ką ką tik paminėjau plius dar daugiau. „diena, išbraukta iš gyvenimo“, kaip mes tai vadiname.

seniai mečiau kažką sau žadėti. todėl į sveikatą.

Šįkart vėl apie alkoholį. Na, nesu aš toks didelis taurelės mėgėjas. Neatsisakau bokalo-kito, pasimėgauju vynu ar konjaku, nieko čia blogo. Visi mes – suaugę žmonės ir galim sau leisti tokius “guilty pleasures”. Betgi gerbiamiems seimūnams, kurie leidžia “blaivystės” įstatymus, tačiau išėję iš posėdžių salės kuo ramiausiai geria ir netgi sėda už vairo, galiu pasakyti – užsipypinkit vietoje, pypt!

Mano blogas – kultūringa vieta, nenoriu keiktis.

Tauta gėrė ne dėl to, kad alkoholis buvo pardavinėjamas visą parą, o dėl to, kad nebuvo darbo. Vietoje to, kad spręstų socialines problemas (alkoholizmas, be abejo, yra viena iš jų, tačiau ji kyla iš nedarbo – ergo užburtas ratas), valdžia nusprendė kirsti per blogio žiedus: atseit, jei nebus kur nusipirkti alkoholio, niekas negers. Kaip tarė, taip padarė – jau šeštas mėnuo, kaip naktimis alkoholio nusipirksi tik baruose, “taškuose” ir iš taksisto bagažinės. Pastarieji, spėju, klesti. Ne taip skaudžiai sumažinti tarifai kandžioja.

Na štai – po 22:00 nei degalinėse, nei kioskuose, nei parduotuvėse alkoholio negausi. Kai kurie kioskai greitai prisitaikė prie padėties: prie būdelių pridūrė pavėsines, pastatė kelis stalus ir taburetes, pasiėmė atitinkamą pažymą, štai tau – buvo kioskas, dabar jau – baras. Pilsto alų ryte, vakare, naktį, kada nori. Normalūs barai (suprask, ne “evoliucionavę” iš kioskų) irgi nesiskundžia – žmonės mieliau laiką leis ten, kur pastoviai gaus išgerti, negu burs iš kavos tirščių ir šoks lietaus šokį dėl ugninio vandens litro. Pastovumas yra vertybė.

Prastai, esu tikras, degalinėms – bent jau mano gimtajame mieste jos buvo vienintelė vieta, kur naktį parduodavo alkoholį. Dabar jos naktį nebedirba – nėra prasmės. Dėl tų kelių prašalaičių, norinčių nusipirkti submariną ar užsipilti litrą-kitą degalų nėra prasmės pernakt laikyti darbuotojo ir mokėti jam pusantro tarifo. Nors imk, ir iš degalinės barą daryk. Praranda žmonės darbą – kokie du žmonės degalinės personale tampa nebereikalingi.

Nelegali prekyba alkoholiu ir jo surogatais klesti. Deja, nėra realios galimybės paskaičiuoti, kiek buvo uždirbta iš tokiu būdu parduotų svaigiųjų gėrimų, tačiau jei už visą ta alkoholio kiekį būtų paimti akcizo mokesčiai, esu tikras, ne vieną mokyklą būtų galima pastatyti. Tačiau čia tik oras, įsivaizduojami pinigai – įstatymo autoriams svarbesnis legaliai nupirkto alkoholio kiekio sumažėjimas. Bet palauk – žmonės vis dar geria, gal net labiau nei anksčiau, bet perka mažiau? Ne, perka atitinkamai daugiau, tik perka ten, kur pigiau, ir kur galima gauti bet kuriuo paros metu, netgi su pristatymu iki namų slenksčio. Dar vakar jis buvo langų plovikliu, dabar tu pjaustai agurkėlius – užkandai.

Liaudis geria, mieli seimūnai, ne iš gero gyvenimo, ir ne dėl perdidelės (jūsų manymu) laisvės. Geria, nes gyvenimas yra sunkus, geria, nes blaivūs negali užmigti, geria, nes neturi darbo, geria, nes bijo būti vieni, o prie taurelės – visi draugai. Ne alkoholio pardavimą reikia drausti, o spręsti problemas. Alkoholio pardavimas gali būti naudingas – mokesčiai juk į valstybės iždą nusėda.

O tuo tarpu – į sveikatą.

Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.

Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.

Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: „Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai“. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.

Ne nu, grabe mačiau aš tokią laimę. Lietuvos alkoholizmo skatintoja numeris vienas – Maxima – šį ketvirtadienį taiko TRISDEŠIMTIES PROCENTŲ NUOLAIDĄ „Utenos“ alui, o aš penktadienį dirbu nuo keturių ryto. Bauda baudelė, kaip pasakytų Flandersas.

Atsikėlėm tik kokią dvyliktą dienos, pradėjom ruoštis, nešti baldus. Kokią trečią valandą kambaryje liko tik šaldytuvas ir lova, kurią pavertę šonu gavome barą, visai tinkamą vartojimui. Įsukome neono lempą, dar keli paskutiniai štrichai, paskutiniai atiduoti kvietimai, alcohol-run’as ir mes pasiruošę.

Penktą pasirodė pirmosios dalyvės, per pusę valandos maždaug visos ir suėjo. Sakau visos, nes tik panelės su kvietimais buvo :-) Tik metęs žvilgsnį į kambarį supratau, kad žada būti nepakartojamas vakaras – panelės nestoviniavo pasieniais, o iškart puolė šokti, vaišintis, vienžo – linksmintis. Mes dar dieną gavome leidimą iš bendrabučio vedėjos, a la „galite daryti tūsą“, tad muzikos labai tyliai neleidome. :-) Žinoma, nepraėjus net valandai nuo tūso pradžios prasidėjo nepasitenkinimas, kad neleidžiame eiti rūkyti. Kai kurios panelės įsigudrino rūkyti kitame bloko kambaryje, tačiau buvo griežtai įspėtos >:( O taip, aš kartais būnu piktas.

Žinoma, vėliau visi tam kambaryje ir rūkėm, jei netingėjom eit į lauką. Brendis, degtinė, kažkokie spalvoti gėrimai liejosi laisvai, Aurimas ir Tomas, kurie stovėjo už baro, darbo trūkumu tikrai nesiskundė. Niekas nepyko dėl sudaužytos brendžio puslitrinės, nes dar vistiek buvo daromi keli neplanuoti alcoholio reidai. Nuotaika buvo nepakartojama, tiek laimingų veidų vienoj vietoj paskutinį kartą mačiau tik po Man Utd – Chelsea rungtynių :-)

Visgi pabaiga atėjo nelauktai – niekaip negalėjau patikėti, kad jau prabėgo šešios valandos! Atrodė, kad ką tik pradėjom. Šokau kaip niekada bendrabutyje neteko, dėl ko dabar sunkoka vaikščioti – kojas skauda. Smagiausia tai, kaip merginos vaikinus šokdino – o gal tai buvo atvirkščiai :) Kaip bebūtų, dėmesio trūkumu anaiptol nė vienas nesiskundėme. Kai kuriems jo gal kiek ir perdaug buvo :-)

Visi atsiliepimai, kuriuos girdėjau iš pakviestųjų, buvo hyper-teigiami. Maždaug „blem, kad dažniau tokių būtų, kaip niekas anksčiau nesugalvojo, mes irgi taip darysim“. O aš klausau, šypsau į ūsą ir galvoju „O kas daugiau, jei ne mes?“. Atrodytų, kad vieninteliai gyventojai barake esam. Matyt, yra lengviau ir paprasčiau susirinkti į didijį bloko kambarį, susėsti ratu ant lovų ir sukti ratu brendžio ar degtinės butelaitį, negu įdėti šiek tiek pastangų ir padaryti šventę, kuri dar geras kelias savaites bus pagrindinė pokalbių tema tarp dalyvavusių ir nepakviestų (kurių, be abejo, atsiprašome – kambarys ne guminis).

Rytas, be abejo, nebuvo iš tų, kur atsisėdi lovoje, pasirąžai ir sakai „Velnias, kaip puikiai miegojau!“ :-) Atsikėliau ne savo kambaryje (nes manajame baldų nėra), puikiai prisiminiau, kad užmigau su panele, o atsibudęs radau ją kitoj lovoj – sakė, bloga pasidarė. Perėjau per kambarius, kur miegojo kolegos organizatoriai, prižadinau daugumą, sakau, reikia eiti tvarkytis. Aišku, pirma parūkėm, atsigėrėm kavos, ir tik tada, kupini jėgų ir ryžto atsidarėme kambario, kuriame vyko visas veiksmas, duris. Pirmas vaizdas daug optimizmo nesuteikė.

Nekaltas praeivis pagalvotų, kad tai – kokia nors bomžų lindynė, geriausiu atveju – nuo gaisro nukentėjęs kambarys: Už baro – didžiulė krūva butelių, jų šukių, maišelių, vienkartinių stiklinaičių. Visa „šokių aikštelė“ buvo nubarstyta baltų popieriaus lapų skiautelėmis, kurios labai tvarkoj atrodė naktį šviečiant neonui – deja, ryte ir dienos šviesoje taip gražu nebuvo. Teko vos ne visas tas skiauteles gramdyti nuo grindų, sulaistytų brendžiu, degtine, alumi, kitais neaiškios paskirties ir sudėties skysčiais. Visgi, kiek paprakaitavę išplovėme grindis, išnešėme šiukšles (ačiū Evelinai), išgėrėm dar kavos, vėl parūkėm. Nešti baldų atgal į kambarį jau neberizikavom – pagiringos nuotaikos sakė, kad šis reikalas gali baigtis blogai :)

Dar paskutinį kartą išgėręs kavos su Agnyte (ir pas ją pavalgęs :) išlėkiau į darbą, kur dabar ir esu. Kaip bebandyčiau pasinerti į darbo reikalus, prieš akis iškyla vakar dienos vaizdai. Buvo visiškas pankrokas. Neilgai truks, kol padarysim №2, prižadu sau ir jums. Ir šįkart reikės suderinti taip, kad Eimantė galėtų dalyvauti – sakė, labai gailisi, kad teko dirbti vakar vakare. :-)