1. ką veikti. ~birželio vidurys
dažniausiai pasireiškia ilgu planavimu, pros and cons, ryanair.com naršymu, akcijų ir t.t. puslapių feisbuke gilia analize, galiausiai apskaičiuojamu turimu biudžetu ir supratimu, kad geriausiu atveju šią vasarą – į palangą.

2. ką veikti #2. ~liepos pradžia
peržvelgus kainas ir atsiliepimus vėlgi internetuose paaiškėja, kad net palanga šiais metais yra didelė prabanga. nusprendžiama „vasaros pabaigoje“ nuvažiuoti į kaimą pas močiutę. paravėti daržą, padėti kaimynams suvežti šieną, tiesiog pagulėti prie ežero.

3. o ble kur bėga laikas? ~liepos vidurys
fuck fuck fuck jau vidurys vasaros o aš dar darbe smaukausi

4. nu nafik vėl parduota vasara. ~rugpjūčio pradžia
iš atostogų turkijose, egiptuose ir graikijose grįžę kolegos papasakoja nuotykius ir parodo nuotraukas. patyrus, kad jie nieko gero ten nepamatė, o gulinėjo prie baseino, apsipirkinėjo vietiniuose bazaruose kiniškų prekių už europietiškas kainas apsupti milijono išmaldos prašančių vaikų, buvo tąsomi už rankovių, tempiami į neaiškios kilmės parduotuves tiesiog iš gatvės ir jodinėjo nukaršusiais kupranugariais po dykumą, atostogos kaime prie ežero ir šieno vežimas atrodo gana patraukliai.

5. skaičiuojami viščiukai. ~rugpjūčio pabaiga
visai neblogas įdegis, pilna mašinos bagažinė gėrybių iš daržo ir sodo, laimingi močiutės kaimynai, žiemai prigrūdę kluonus šieno, galvoje – savotiška harmonija, ramybė, permąstyti svarbūs ir ne tik reikalai, perskaitytos „must read“ knygos, etc.

tai – ne mano vasara, tačiau kažkuria dalimi atitinka mano šios vasaros mintis. kasdien stebiu šimtus žmonių iškeliaujančius ir parkeliaujančius iš artimųjų rytų, viduržemio jūros regiono, ir nesuvokiu – ar taip jau malonu visiems tiems tūkstančiams sekti kažkieno paliktais pėdsakais, ne kažkieno, o visų paliktais pėdsakais, vaikščioti po visų išvaikščiotus turgus, jodinėti visų nujodinėtais kupranugariais, žiūrėti į visų nužiūrėtas piramides, būti tiesiog dar vienu turko, egiptiečio ar graiko target audience kąsneliu, dar vienu euru ar doleriu.

mes lietuvoje į vokiečių, lenkų, amerikiečių turistus žiūrime nė kiek ne geriau. jie perka mūsų vėliavėles, molinukus, medinukus ir atvirutes už pasibaisėtinas kainas, ir mes šypsomės jiems į akis sakydami „ačiū“, juk jie čia to ir atvažiavo, juk niekas čia nevažiuoja įsigyti pigių autentiškų suvenyrų, juk nebūna pigių autentiškų suvenyrų. jei būtume kiek naglesni, kiek mažiau santūrūs, jei kiek mažiau mums rūpėtų ką pagalvos kiti, mes irgi tampytume turistus už rankovių ir bruktume prekes po nosimi sakydami „buy buy very good very cheap lithuanian stuff“

Senais laikais nuo jos bėgdavau į mišką kaime arba Elektrėnuose, dabar miško nebeturiu – nebent savo įsivaizduojamą ir matomą net kolegos akyse. Žiūri, klausai kaip pasakoja apie neseniai išlaikytą egzaminą, o matai pušis ir ant takelio besimėtančius prezervatyvų pakelius.

Last.fm prisuko daugiau nei tūkstantį The Broken Family Band perklausymų, mintyse priskaičiuoju dar keliasdešimt tūkstančių kartų mptrioškėje. Kas keisčiausia, Jango.com jų nerandu.

Paskutiniu metu perdaug informacijos – daugiausia vaizdinės. Jau ~metai laiko nežiūriu televizoriaus, tačiau akivaizdu, tai nepadeda pabėgti nuo to mėšlo, nuo kurio pabėgti norėjau apskritai nustojęs pūdyti smegenis prie tos dėžės. Dabar pūdau smegenis tik prie vienos dėžės, tik čia bent jau galiu pasirinkti, kokiu šūdu jas pūdyti.

Iki atostogų turiu septynias dienas. Atostogoms turiu everestą knygų, maišą arbatos ir Elektrėnus, gal kokiai dienai ir Vilnių. NENORIU VILNIAUS. VILNIAU, TU UŽKNISI.