o kodėl žmonės rūko? pripratimas? neknisk proto. nusiraminimas? nejuokink. skanu? nesityčiok, brol. nežinai? nežinau ir aš. rūkau jau aštuonerius metus – taip ir nesupratau. savotišku ritualu tampa (bent jau būdavo anksčiau) vos atsikėlus kaistis kavos ir eiti į laiptinę parūkyti; išėjus iš namų rankos pačios siekia kišenės su cigaretėmis; sėdint bare – perekūrai kas pusvalandis; „paskutinė cigaretė prieš miegą“; elementariausias pasiteisinimas darbe išlysti iš ofiso vadinasi „seniai buvau parūkyti“; pavalgius – parūkyti (kas pavalgęs neparūko, tas – didžiausias tinginys); tęsti galima be galo. ilgainiui tai tampa ne tiesiog rūkymu, o progų tai daryti ieškojimas. rūkyti nėra skanu, tai yra atgrasu, šlykštu, dusina, verčia kosėti, čiaudėti, graužia ir taip nuo radiacijos, sklindančios iš monitorių, jautrias akis, jau nekalbu apie pageltusius nagus, dantis, veido odą, kurios brendimas ir taip neišlepino, etc etc.

rūkymas, savaime suprantama, prisimenant pradžioje paminėtą palyginimą, yra daug kenksmingesnis, nei socialiniai tinklai. jie (konkrečiai: feisbukas) reikalingi tik kaip [papildoma] nuotraukų talpykla ir priemonė susitarti susitikti su žmonėmis. savaime aišku, jei nuotraukos – geros kokybės, dėti jas tik į feisbuką – kvailystė. tam yra photobucket’as, flickr’as, picasaweb’as, etc. vienok tai lengvas būdas pašarinti savo kelionės į hurgadą nuotraukas giminaičiams anglijoje. bet saugokite, net nuo giminaičių, savo privatumą. žiūrėkite, kur ką rašote. neilgai truks, kol gūglas suindeksuos mus (jus) visus.

—

nesuprantu, kodėl nerodo mano paskutinio komentaro ir comment-box’o, bet tiek to.