Pro-Zak

• Kažkas tokio yra grįžus namo griūti į lovą, užsimesti ausines ir naršyti po savo greader’io tag’ą “vėliau”. Ten tiek lobio… Kai nėra nuotaikos skaityti ilgą įrašą arba žiūrėti ilgą video, visada pasižymiu jį, idant galėčiau tai padaryti tada, kai laiko (ir noro) bus.
• Užkniso rūkyti. Rūkau daug. Baisu, kad plaučių vieną dieną nepamesčiau. Būtinai mesiu…
• Sesei parodžiau, kaip DVD prie teliko prisijungti, prieš pusvalandį dar mačiau, kad žiūrėjo kažkokį filmą.
• Nebuvau balsuoti. Dirbau, bet ir noro kažkaip nebuvo. Žinau, pilietinė pareiga, viską ten, tačiau bent jau Donskį išrinko. O ir tas vienas Švedijos piratas nudžiugino :)
• Kažkurią čia dieną žiūrėjom Spun, labai patiko filmas. Žiūrint aplanko flashbackai į Requiem for a Dream, tačiau tai netrukdo. Tą pačią dieną ir pastarąjį dar kartą pažiūrėjom.
• Susitvarkiau Firefoxo bookmarkus. Paskutinius nežinau, gal pusę metų, bookmarkinau viską pagal defaultą, dabar gi užėjo vasarinio tvarkymosi manija – čia ryškiai prieš atostogas. Sudėliojau viską į atatinkamus folderius, užtaginau, viską ten. Dabar turėdamas laisvo laiko sinchronizuosiu greaderio tagus su firefoxo, reikia nepamiršti pasidaryti task scheduleryje tasko backupinti juos. Any ideas kaip tai padaryti paprasčiau?
• Ronis vis dar turi mano kijevą, būtinai reikia nepamiršti atsiimti. Roni, jei skaitai, numesk porą žodžių :)

Pirmas įspūdis – ne visai tai, ko tikėjausi. Maniau, kad tai bus niūrus, piktas filmas, nupasakojantis tamsią kalėjimo realybę, tačiau gavau ne visai tai. Pagrindinis herojus – sėkmingas banko tarnautojas, kurio žmona su meilužiu yra nužudoma, ir jis tampa pagrindiniu įtariamuoju. Teismui nesuradus tai paneigiančių įrodymų, jis pasodinamas į kalėjimą iki gyvos galvos. Nė akimirkai neišsižadėdamas savo nekaltumo jis pakliūna į negailestingą kalinių pasaulį, kur visi yra nekalti. Būdamas ne visai toks, kaip visi, jis savaime iškrenta iš daugumos, tačiau tai jam padeda susirasti draugų, taipogi ir priešų. Kartą padėjęs sargybiniui susitvarkyti su jo mokesčių problemomis, jis tampa ir visų sargybinių patikėtiniu. Maža to – kalėjimo viršininkas patiki jam visą kalėjimo buhalteriją, tuo pačiu ir kyšių, nešvarių pinigų ir jo plovimo apskaitą. Su vieno naujo kalinio atvykimu pagrindinis herojus įgauna vilties, kad gali būti išteisintas ir grįžti į laisvę, tačiau kalėjimo viršininkas to neleidžia – bankininkas žino per daug. Naujokas yra nužudomas, o su juo – ir viltis išeiti kaip laisvam ir neteisingai apkaltintam žmogui. Dvidešimt metų brandintas pabėgimo planas vieną lietingą naktį pagaliau įvykdomas, ir herojus tampa laisvu žmogum. Pasinaudojęs per juodosios kalėjimo buhalterijos tvarkymą įgyta nauja asmenybe jis tampa itin turtingu žmogum, neturinčiu jokios praeities, tik švarų lapą piešti ateičiai. Visus nusikalstamos kalėjimo viršininko veiklos įrodymus perdavęs teisėsaugai jis iškeliauja į rojaus kampelį Meksikoje, kur prie jo prisijungia vėliau iš kalėjimo išėjęs jo geriausias draugas.

Pirmasis de javu mane aplankė, kai vienas iš kalinių pasirodė laikantis paukštį – varną – kaip naminį gyvūnėlį. Iškart prisiminiau Prison Break ir senį su katinu. Vėliau – visų „Sisters“ vadinama grupelė kalinių, kurie, kaip leido suprasti kiti kaliniai, prievartavo visus naujokus. Prison Break toks irgi buvo, Theodor T-Bag Bagwell. Na ir apskritai, daugmaž kiekviena detalė man priminė serialą. Čia žinoma, atleiskite už neteisingą įspūdį – tai serialas man primena filmą. Wentworth Miller tuo metu, kai buvo statomas filmas, dar jogurto reklamose filmavosi.

Bendras mano filmo vertinimas – daugiau nei geras, duodu 10 balų. Malonu buvo žiūrėti į nesenstantį Morgan Freeman, labai gerą kitų aktorių vaidybą, puikų scenarijų, režisūrą. Puikiai nuteikiantis, optimistiškas filmas.

Tram pam pam – pam pam! Man itin malonu prie dar vieno gero pažiūrėto filmo dėti pliusiuką. Diena, kai sustojo Žemė (The day the Earth stood still) yra vertas atskiro įrašo, kaip buvo vertas ir The Wackness.

Visų pirma, noriu pasakyti, kad esu matęs tris skirtingas, nors pagal tą pačią istoriją pastatytas juostas. Pirmoji, 1951 metų „The Day The Earth Stood Still“ (filmo plakatas) – ją žiūrėjau su dideliu susidomėjimu. Juostai daugiau, nei mano mamai – manau, tai kažką sako. Tikėjausi, be abejo, daug prastesnio techninio įgyvendinimo, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Be to, pagrindinio vaidmens atlikėjas labai geras. Pati filmo tema itin aktuali šiuolaikiniam žmogui, nors tada, šeštojo dešimtmečio pradžioje sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kad filme keliamos problemos pasieks tokį mastą, kaip dabar. Paimkime kad ir ekologiją, globalizaciją, urbanizaciją, militarizmą, dabartinį ekonomikos smukimą ir iš to vedančias problemas, vartotojiškumą ir trumparegiškumą – nuo visų šitų dalykų blogų pasekmių filme buvo bandoma gelbėti Žemė. Tiesa, nors pasirinktas būdas atrodo kiek perdaug drastiškas, tačiau optimistiškas „Mes galime pasikeisti!“ man nuskambėjo neįtikinamai.

Kitas „Diena, kai sustojo Žemė“ filmas mano kietajame diske atsidūrė per klaidą. Parsisiunčiau jų iš torentų, tačiau pradėjęs žiūrėti ir tikėjęsis normalaus filmo, patyriau, kad tai – tik mažo biudžeto pigi reprodukcija. Net IMDB jo neradau. Lygiai ta pati istorija, tik ateiviai buvo du, vyras ir moteris, ir į akis lindo didesnės ar mažesnės klaidelės, kurios labai erzino. Esu matęs ir už mažiau lėšų pastatytus filmus, tačiau kurie buvo kelis kartus kokybiškesni.

Įdomu, kiek už šį epizodą Microsoft sumokėjo filmo prodiuseriams?

Galiausiai, „normali“ filmo versija, mano kietajame diske atgulė tik šį vakarą, ir tai buvo pirmas filmas po gana ilgo laiko tarpo, kuris man tikrai patiko ir nekėlė minčių jį išjungti. Gal tai dėl to, kad tik prieš kelias dienas žiūrėjau Matricos trilogiją, o gal todėl, kad visą dieną geriu kavą ir rūkau, todėl esu kiek išėjęs iš orbitos, tačiau tikriausiai viskas todėl, kad filmas yra velniškai geras. Keanu Reeves ir Jennifer Connelly (kuri yra nesveikai graži moteris, nesveikai) yra puikus duetas, puikiai sugebėjęs perteikti filmo atmosferą ir įtampą – ar žmonijai lemta pražūti, ar išlikti, tačiau pasikeisti? Kaip jau minėjau rašydamas apie pirmąjį filmą, pažadas „pasikeisti“ manęs visiškai neįtikino ir šioje juostoje. Žmonija, mano manymu, yra tiesiog perdaug bestuburis padaras, kad imtų ir vienu metu darytų tai, kas galbūt gali išgelbėti juos nuo pražūties.

The Wackness (2008) – stiprus, geras, komiškas ir tuo pačiu sukrečiantis filmas. Stiprūs personažai, gerai parinkta tema ir prize winning dialogai.
Iš esmės filmas yra apie vaikinuką, kuris užsidirba sau pinigų pardavinėdamas žolę, kad galėtų lankyti koledžą. Vienas pagrindinių jo klientų yra psichologas, daktaras, kurio įdukrą vaikinukas yra įsimylėjęs. Daktaras ir preikeivis susidraugauja, vienas kitam padeda ir net kartu patenka į kalėjimą.
Šis filmas yra nelaimingos meilės istorija, kurią patiria pagrindinis herojus Lukas su jo draugo įdukra Stefani, tačiau tuo filmas neapsiriboja. Jame yra pasakojamos kelios skirtingų žmonių ir šeimų gyvenimo istorijos.
Aš asmeniškai įsimylėjau šį filmą, ypatingai garso takelį, kurį atsisiunčiau dar žiūrėdamas filmą. Nerasčiau geresnio veikalo šeštadienio vakarui su vyno taure rankoje.

Shoot ‘Em Up (2007) – geras bajavykas. Nuo pirmųjų filmo minučių veiksmas, kuris tęsiasi iki pat pabaigos. Tik sėdėjau, žiūrėjau ir galvojau – juk čia tikrai komedija, tačiau kodėl aš dar nesijuokiu? Nes tiesiog nebuvo juokinga. Surijau kaip eilinę veiksmo porciją, užkandau šiek tiek jaučiamu parodijos prieskoniu ir nušluosčiau ašarą už tą meilę, kuri gimė tokiose sąlygose.
Žinau, kad tokie dalykai nervuoja visus veiksmo filmų mėgėjus, tačiau žinau, kad daugeliui būtent tai ir patinka. Aš turiu omenyje herojų nepažeidžiamumą, drasą, netgi pochuistiškumą, ir juodą humoro jausmą. Man OK, kai vienas čiūvas išguldo dvivdešimt sargybinių – tačiau daro tai stealth, užeidamas iš už nugaros, tyliai prismaugdamas, ir t.t. O kai herojų apstoja ratu penkiese, jis atsisukęs į du iš jų šaudo, o tie trys už jo tuo tarpu laukia, kol jis atsisuks. Juk nemandagu į nugarą šaudyti.

Lakeview Terrace (2008) – puiki drama. Pradžioje intuityviai visko nesuprasi, nes tik daugmaž įpusėjus tampa aišku, kas su kuo. Tačiau Samuel L. Jackson kuriamas vaidmuo režisieriui, matyt, buvo svarbiausias, todėl jo charakterio statymas prasideda iškart po titrų. Tiesą sakant, tik pamatęs kadrus iš filmo ir trumpai paskaitęs, kas tai per filmas, pajutau mažą de javu jausmą. Training Day (2001) – stulbinančiai identiški personažai, stulbinančiai panaši jų hierarchija, santykiai, ir the most of all, filmo pabaiga. Net pagooglinau „training day 2″ ir tikėjausi, kad išmes Lakeview Terrace :-) (Žiūrėdamas taip užsiparinau, kad draugei parašiau „Ką manai apie interracial santykius?“).

The Rocker (2008) – norisi rėkti ŠŪŪŪŪŪDAS!!!, tačiau tiek to, pasilaikysiu sau. Siužetas paprastas kaip trys kapeikos, viskas nuspėjama. Vos pamatai personažą, jau puikiai žinai, kokios jo bėdos ir kaip jis jas išspręs. Ir dar ta visa reklama… Nu ok, šiuolaikiškas filmas, bet už kiekvieną ištartą pavadinimą ir parodytą logotipą YouTube, MySpace ir kiti moka milžiniškus pinigus. Šiek tiek šlykštu buvo, tiesą pasakius. Ir dar vienas dalykas, ar man vaidenasi, ar „Vesuvius“ – AC/DC klonai? Ar tame čia idėja?

Rocknrolla (2008) – thumbs up šitam. Labai, labai patiko ir tiesiog surijau. Tai iš tiesų tie patys Lock Stock ir Snatch, bet nėra ko norėti, filmo režisierius – Guy Ritchie. Tokie filmai, jie nieko nepasako, nebūna jokios moralizuojančios pabaigos (nebent tokia, kad didžiausiems nuopisoms labiausiai sekasi), tačiau juos pažiūrėjęs tu šypsai į ūsą laimingas. Režisieriaus darbas puikus, viskas filme susiję, tačiau reikia figureoutinti kaip – ir padaryti tai reikia pačiam. Be to, baigiu įsimylėti Gerard Butler. Būčiau panelė, jau žinočiau apie ką galvoti liečiant save.

Pineapple Express (2008) – pochou. Pūst, pūst, pūst, daryti beleką, vėl pūst pūst pūst. Žiūrėjau, gal nusijuokiau kokį kartą, bet šiaip nieko geresnio. Tiesa, tas „crossed joint“… :D

Burn After Reading (2008) – patiko. Viskas susimaišę, persipynę, tačiau labai puikiai. Žavinga Clooney vaidyba, kaip visada, ir nepakartojama Pitto. Čiūvui 45, tačiau įtikino mane, kad jam 23 ir jis dirba sporto salėje, ir kad yra visiškas dundukas. Thumbs up, ne kitaip.

Eagle Eye (2008) – dievinu šios tematikos filmus. Šį filmą dar rudenį žiūrėjau kine, tačiau neseniai parsisiunčiau DVDRip, nes norėjau vėl pažiūrėt, kas man ten taip patiko. Big Brother is watching you.

Vakar grįžęs iš darbo pamačiau, kad baigė siųstis The Andromeda Strain, ir nors buvau pavargęs, prisiverčiau pažiūrėti pirmąją dalį. Antrosios žiūrėti jau nerizikavau, nes gali būti, būčiau smigęs prie kompo. Todėl pabaigiau filmą šiandien ryte (sąlyginai, nes kėliausi apie pirmą valandą). Labai geras, labai patiko, palaikysiu kompe ilgiau.

Beveik visą praeitą savaitę buvau „be ryšio“, t.y. laiką leidau bendrabutyje, kur internetas praktiškai neegzistuoja. Dėl to tik vakar turėjau progą peržvelgti Google Reader sukauptus įrašus, apie penkis šimtus jų. Palyginus nedaug, tačiau kadangi tarp CPH ir RIX buvo šiek tiek laisvo laiko, galėjau sau leisti pasiskaitinėti. Keliuose bloguose užtikęs „TODO listą du-devintiems“ pagalvojau, kad ir man reikėtų.
Pirma, reikia išsilaikyti koledže. Šį semestrą šiek tiek susimoviau, nes retai vaikščiojau į paskaitas (dėl darbo mostly, kartais tingėjau), tad jei išsilaikysiu, pasižadu sau mokytis stropiau ir laiku atlikti darbus (juolab, kad nuo naujų dirbu tik pusę etato).
Antra, reikia išsilaikyti teises. Pastaruoju metu labai daug tenka važinėti viešuoju transportu ir taksi (šitas – nemokamai, darbo reikalai), todėl tenka sugaišti milijoną laiko laukiant ir stovint kamščiuose nukritus troleibuso ūsams, kurį būtų galima panaudoti, kad ir, miegojimui. Be to, nuosavas automobilis -lygu- laisvė.
Trečia, Ubuntizacija. Artimiausiu laiku, vos radęs progą, nepagiriotą dieną ir laiko viską kompe susitvarkyt imsiuosi šio reikalo. Most likely savaitgalį.
Ketvirta, reikia susitupėti. Moteris, pastovus darbas, naujas hobis, etc.
Sąrašas nepilnas, nes jį galima tęsti iki begalybės. Darbų daug, norų, reikalų, tikslų ir uždavinių taip pat, o laiko – tik metai. Mama siūlė per Kalėdas padovanoti darbo kalendorių, tada mąsčiau „kokio velnio?“, dabar sakau „o gal ir nieko“.

Tuo tarpu, kadangi turiu laisvą dieną, važiuosiu į miestą pasimatyti su Ilona. Vis planuojam, planuojam, kokį mėnesį nerandam bendrai laisvų dienų, ir šiandien pagaliau radom. Vakarui pasiliksiu Behind Enemy Lines: Colombia.

Ką tik baigiau žiūrėt The Traitor, ir ši frazė labai prajuokino. Filmas nuostabus, intringuojantis, parodantis visai kitą terorizmo ir mitų apie jį pusę. Rekomenduoju visiems.

Update: „I’ll become… a father?“ verčiama „Aš ateisiu… Tėvas?“. Pyzė, achujėju, kas per bybgalvis sugalvojo išversti filmą visiškai nesuprasdamas nė žodžio, kas orginaliam soundtracke kalbama ir stopudovai išsivertęs viską per GTranslator.