Visgi, pilnavertiškai visavertiškai sudalyvauti šiais metais nepavyko, ir viskas – dėl darbo. Taip jau išpuolė, kad visą šį „ilgąjį savaitgalį“ dirbu. Nieko tokio, atsigriebsiu. ateis ir į mano kiemą šventė.

Kadangi į darbą šiandien tik nuo 16:00 ėjau, iškart po pietų (tiksliau iškart atsikėlęs) nuvažiavau į miestą pasižvalgyti, ką prarandu, ir nieko daugiau neliko, kaip suprasti, kad prarandu daug. Milijonas žmonių, milijonas atlikėjų, milijonas pagundų, tačiau didžiuojuosi savimi – atsilaikiau prieš visas. Šurmulys neapsakomas, iš visų pusių sklinda kuo įvairiausios muzikos garsai, nuo akustikos iki sunkaus metalo. Kažkaip įsiminė prie ŠMC groję keturi vaikinukai, ne daugiau kaip 16 metų amžiaus, o grojo jie kažkokį labai gerą metalo kūrinį. Galbūt įsiminė dėl to, kad jie tokie jauni, o gal dėl to, kad nors kūrinys atliktas buvo labai kokybiškai, tačiau grojo be jokio judesio. Tartum prikaustyti. Tarsi studijoje. Vyrai, čia gi gatvės muzikos diena!

Dvi valandas atbuvęs tokiam triukšme (gerąja prasme) pradėjau eiti link stotelės, ir kaip buvo gera iš Pilies gatvės išeiti į Katedros aikštę, kur buvo (palyginus) mirtinai tylu. Kylant Gedimino prospektu į viršų triukšmas vis mažėjo, o prie Lukiškių aikštės, atrodė, buvo vakuumas. Įsėdau į autobusą, ir tik tada įsijungiau mp3 grotuvą. Prie gero priprantama, tačiau tik tada, kai to gero būna po mažai.

Labai sunki diena šiandien. Kojas skauda nuo vaikščiojimo mieste ir lakstymo darbe, galvą skauda nuo kavos perdozavimo.