rimtai. tiek jau iš tos pusės, kad judi kažkur į priekį (ar atgal, nelygu kokios aplinkybės), nes be priežasties niekas nesikrausto, tiek iš tos, kad dėdamasis daiktus gali didelę jų dalį išmesti. patikėk, žinau – per tris su trupučiu pastovaus gyvenimo sostinėje metus (jo, baigęs mokyklą lurkinau pas mamą ant sofkės ir dirbau stroikėj) pakeičiau jau kokias penkias gyvenamąsias vietas.

visų pirma – visas šlamštas iš stalčių. prisiekiu, anksčiau neturėjau stalčių – neturėjau ir problemos. greitai išmesdavau visokius senus čekius, transporto talonėlius, kino teatro bilietus (et, tuos gal verta pasilikti – sentimentai), senus darbo grafikus, alaus kamštelius, cigarečių pakelius, netgi popierinius kavos puodelius, visokias vizitines korteles, kurias galiausiai reikėtų susidėti į specialiai tam reikalui turimą dėklą, ir panašų šlamštą, tačiau kai turi visa tai nušluoti nuo stalo nesivargindamas ieškoti šiukšlių dėžės… rojus :] sutvarkai viską kartą per kelis mėnesius, ir tiek žinių. todėl savotiškai gerai, kad kraustydamasis gali sudėti svarbius laiškus į vieną vietą, raštelius, prikeverzotus bare sutiktų moterų telefonų numerių – į kitą (dažniausiai kartu su šiukšlėmis), sentimentalų šūdą – į kokią nors seną batų dėžę, kurios nepajudinsi iki kito kraustymosi. stalčiai pagaliau tušti.galva irgi šiek tiek lengvesnė. o dar ko vertas jausmas, kai užtinki ką nors tokio mielo ir visai pamiršto.

antra – sumažinti garderobą. visi tie seni suplyšę apatiniai, neišskalbiamai suteptos maikės, nebesuadomos kojinės, džinsai numintomis klešnėmis, laikai tai su tokiu stipriu suvalkietišku „o jeigu prireiks“ ir niekada niekada niekada, net prispyrus didžiausiai bėdai, jų nebesirengi. prie jų – ir seni sportbačiai, kurie dar vis tinka ir kuriuos laikai tik „jei reikėtų važiuoti kasti bulvių“, tačiau atrodo taip, kad net vagas verčiantis arklys iš tavęs juoktųsi. all must go. nėra laiko čia seilėtis ir galvoti.

todėl dabar sudėjęs tai, kas dar yra tiek patenkinamos estetinės išvaizdos, tiek kelia sentimentalius jausmus, tiek yra svarbu kažkokiam kitam reikalui, į vieną didelį karišką daiktamaišį, į vieną didelę kuprinę, į vieną ar dvi dėžes – kas netilpo, šalia atremi gitaros, kurios viena styga nutrūkusi ir kuria niekas negroja, dėklą, su jauduliu rūkai ir kramtydamas lūpą nesitveri savame kailyje – kaži, kas slypi už šio kampo?

kai atsivežiau pirmus daiktus, mūsų lofte nebuvo nieko. pirmam aukšte voliojosi dėžė su gamybinėmis atliekomis, o antram stovėjo vienišas stalelis. išplanavimas paprastas: bendras plotas apie šešiasdešimt metrų^2, antras aukštas apie aštuoniolika. langas gerų trijų metrų aukščio, plotis beveik per visą sieną, todėl rytą smagu ir šviesu. gamyklinių baldų yra tik vienas – sofa, kuri kol kas stovi pirmam aukšte, tačiau greitai keliaus viršun – kai tik išdžius dažai ant naujos, kurią dar vakar patys pasidarėme. fotelis irgi jau under construction. bus daugiau. juokaujame, kad visus namus pasistatysime su vienu pjūklu ir vienu atsuktuvu. savomis rankomis. laisvė praktiškai absoliuti – daryk viską, ką nori, tik nors sienas stovinčias palik.

kol kas patogumais nesigiriame, nėra nei dušo, nei karšto vandens, nei spintų daiktams (kurių nors ir turiu mažai, bet nu vistiek), nei viryklės, tačiau viskas su laiku. pagal planą po poros savaičių švęsime įkurtuves. tas jau, „tikrąsias“.