Kažkurią dieną rašiau apie airBaltic‘o nedidukę viešųjų ryšių kampaniją. Aviakompanija grąžina pinigus tiems bilietus nusipirkusiems keleiviams, kurie netenka darbo (už panaudotą bilietą, be abejo, pinigų negrąžina). Iš tos pačios serijos – turbūt daug kas pamena Ryanair pokštą, kad atseit bus imamas mokestis už naudojimąsi lėktuvo tualetu. Atitinkamos kompanijos statusas leidžia jai daryti tokius pareiškimus, juk ne tik, kad visi tuo patikėjome, bet jie surado drąsos pareikšti, kad visa tai buvo pokštas. Na, kai esi „pigių skrydžių“ bendrovė, gali daryti daugmaž viską. Skrisdami tokiomis linijomis keleiviai nesidairo į aptarnavimą – jiems reikia pigiai nuskristi į vietą.

O štai prieš kelias dienas, remdamiesi savo internetiniame puslapyje patalpintos apklausos duomenimis, Ryanair pareiškė, kad nutukusiems keleiviams gali tekti brangiau mokėti už bilietą. Iš maždaug 100 tūkstančių balsavusių apie trečdalis pasisakė pritariantys šitokių mokesčių įvedimui. Ryanair, beje, šiame reikale  – ne pionieriai. Jau praėjusią savaitę United Airlines pareiškė, kad jei keleivis netelpa į savo vietą lėktuve (turima omenyje: negali prisisegti net prailginto saugos diržo ir/ar negali sėdėti nuleistais ranktūriais), jis turi mokėti už papildomą vietą. Tai yra, lyg skristų dviese. Arba vienas žmogus du kartus.

Viename iš nurodytų šaltinių radau tikrai gerą mintį – advokatai krykštauja iš laimės, nes žymiai padaugės teisinių ieškinių, nukreiptų prieš aviakompanijas. Tačiau gerai sako liaudies patarlė: „bijai vilko – neik į mišką“. Atrodytų, šiuo metu visi vežėjai turėtų dantimis ir nagais kabintis į kiekvieną keleivį, tačiau daro atvirkščiai, bando juos atbaidyti. Įdomi situacija, esu tikras, kad greitai sulauksime pirmųjų šio medžio vaisių.

Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.

Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.

Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: „Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai“. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.

Iš tiesų protinga viešųjų ryšių kampanijukė. Mažytė tokia. Per mėnesį susidarys iki šimto tokių atvejų (labai grubus spėjimas), o atšaukti bookingą ir refundinti pinigus – keli mygtukai away. Praktiškai nieko nekainuoja. Užtai „humaniškos“ ir „user friendly“ aviakompanijos statusas – priceless.

- Jie mūsų neleido į lėktuvą kokias 20 minučių!

O, kaip baisu.

- Kai jau įleido, turėjome sėdėti pusvalandį, kol pajudėjome.

Oho, irgi baisu.

- Lėktuvuose maistas – visiškas mėšlas, karbonadas, kurį valgiau – aš geresnius šuniui duodu.

Nu ok, suprantam, kad jis šiek tiek perdeda.

- Ten, ore, pradėjo taip kratyti, jog atrodė, kad visą karbonadą iškratys.

O ko norėt, skrendant kelių kilometrų aukštyje? Ten, kur tavęs net neturėtų būti?

- O jau kokį filmą rodė… Gal aštuonis kartus aš jį matęs.

Na, ne kiekvienas tuo skundžiasi, tačiau something along these lines – beveik visada. O kaip tas faktas, kad tu apskritai SKRENDI? Pakyli į orą su velniaižin kiek tonų sveriančiu metaliniu konteineriu, varomu reaktyviniu kuru, PAKYLI Į ORĄ, ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės matė tik paukščius, ir niekada nė negalvojo, kad ateityje skrydis bus taip sukomercintas. Niekas apie atsiplėšimą nuo žemės, pakilimą tarp debesų, magišką oro skrodimą ir nežinia kodėl sugebantį skristi lėktuvą negalvoja kaip apie kažką stebuklingo, jiems tai – būdas nusigauti iš taško A į tašką B. Nieko daugiau, jokios romantikos, jokio jaudulio. Jei ko ir bijo, tai vėluojančių lėktuvų, kai skrenda jungiamaisiais skrydžiais, pasų kontrolės, jei atskrenda iš ne Šengeno zonos, muitinės, jei turi deklaruojamų daiktų, dar ko nors, you name it.

Su didelėm viltim laukiau šio vakaro (laiku grįšiu namo, nusiprausiu, paskaitysiu GR, ir miegoti), tačiau ne viskas ėjosi taip, kaip norėjau. Skrydis, kuris beveik niekada neapvilia punktualumu (ir niekada neapvilia bagažu, mat stiuardesės prieš skrydį pagal sąrašą sutikrina, ar visi bagažai lėktuve), ėmė, ir pavėlavo. Nei daug, nei mažai, beveik keturias valandas. O aš likau laukti, kas visai nekeista.

Laukiau laukiau, susitvarkiau ofisą, atsispausdinau likusius tekstus, klausiau daug scorpionų, ir nusileido lėktuvas. Kol keleiviai atvažiavo iki terminalo, perėjo pasų kontrolę, tuomet – pasiėmė bagą, praėjo nemažai laiko. Išsikviečiau taksi, ir jau važiuodamas namo pagalvojau: „Neapsimoka miegoti“. Taip. Sulauksiu pirmo troleibuso, ir į baraką. Todėl sėdžiu dabar iš dušo išlindęs, laukiu.

RSS jau tapo didžiule mano gyvenimo dalimi. Pradėjau juo naudotis tik prieš gerus pusę metų, tačiau reta diena praeina neperskaičius viso prenumeruojamo RSS srauto. Kadangi savo kompiuterio negaliu naudoti kasdien, o ir darbe sėdžiu prie vis kito kompiuterio, naudoju Google Reader skaityklę. Patogiausia, nors darbe kai kurie kompai neturi FireFox’o, o su IE jis lėtokai veikia, ir tai kartais erzina. Tiesa, bendrabutyje sunku prisiversti atsidėti skaitymui, retai kada ištaikau laisvą valandėlę, nes vis kas nors ateina, kalbina, veda rūkyti, arba elementariausiai dingsta internetas. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mano skaityklėje kaupiasi neskaityti įrašai.
Skirtingu paros laiku, skirtingomis savaitės dienomis ir net skirtingais metų laikais rašomi skirtingos kokybės ir turinio įrašai, skiriasi ir jų kiekis. Jei vasarą srautas buvo daug siauresnis, tai rudenį, visiems grįžus iš atostogų jis vėl papilnėjo.
Vidutiniškai per dieną gaunu apie 100 naujų įrašų. Daugiausia ir įdomiausia iš šių srautų: Žudyk Reklamą, Nežinau ir Nežinau Naujienos, Lengvi daiktai, Scania GTI, Justino Beinoriaus ir Simono Bartkaus blogas. Pastarasis ypatingai įdomus, nes yra tiesiogiai susijęs su mano darbu.
Taigi, RSS yra nepamainomas informacijos šaltinis. Jis visada atsinaujina pats, jis lengvai pasiekiamas ir patogus.

Ir dar, blogiausias žmonijos išradimas ever yra Duty Free parduotuvės oro uostuose. Žmonės lyg tyčia į jas traukia prasidėjus įlaipinimui. Ir žinoma, tai jau tampa tendencija – vėluojantys keleiviai būtinai atbėga iš jų. Ir dar būtų nieko, jei atbėga – kai kurie ramiu pasivaikščiojimo žingsniu atklibinkščiuoja, ir tik kelis kartus paskelbus pavardę per garsiakalbį. „O ką, juk dar dešimt minučių!“ Grr, kad tave kur.