Kaip bebūtų, kad ir kokia Linux sistema man kieta ir kaip ji man bepatikų, 95% laiko praleidžiu Windows aplinkoje. Kodėl? Net pats nežinau. Nors GRUB meniu Windows opcija pati paskutinė, kažkaip automatiškai kraunantis kompui nuvairuoju iki jos. Sesės, kurios naršo kai aš būnu darbe, irgi kratosi joms nepažįstamos Linux sistemos. Milijonus kartų joms rodžiau, kokia paprasta ir intuityviai perprantama ji yra, tačiau nepavyko įtikinti. Jau įsivaizduoju, kaip iškilus mažiausiai problemėlei sulaukčiau skambučio („Nerandu Word’o!!!“).

Visiškai suprantu, kad pateisinimo šiai mano nuodėmei nėra (ir nuodėme ją laikau tik aš). Pirmoji ir bene didžiausia problema Ubuntu yra kažkoks keistas zvirbimas ar dūzgimas, sklindantis iš kolonėlių arba ausinių. Tačiau vistiek, kadangi visada klausausi muzikos, jis nesigirdi. Mane absoliučiai veža Ubuntu valdymas, išvaizda ir greitis. Prie to paties, neveža tai, kad foobar neturi Linux versijos.

Tačiau kodėl aš vis dar naudoju tą prakeiktą Vistą? Nežinau. Tikriausiai čia puikiai tinka patarlė „Įpratimas – antras prigimimas“. Tie visi Windows bajeriai, „Plug and Play“, „Drag and Drop“ etc (nors visa tai netgi geriau realizuota naujausiose Linux distribucijose) taip įaugę į kraują, kad net kalbėdamas apie operacines sistemas apskritai pasakau „windowsai“.

P.S. Šis įrašas yra pasiteisinimas prieš Donatą. Pažadu, pasitaisysiu. :)