- Jie mūsų neleido į lėktuvą kokias 20 minučių!

O, kaip baisu.

- Kai jau įleido, turėjome sėdėti pusvalandį, kol pajudėjome.

Oho, irgi baisu.

- Lėktuvuose maistas – visiškas mėšlas, karbonadas, kurį valgiau – aš geresnius šuniui duodu.

Nu ok, suprantam, kad jis šiek tiek perdeda.

- Ten, ore, pradėjo taip kratyti, jog atrodė, kad visą karbonadą iškratys.

O ko norėt, skrendant kelių kilometrų aukštyje? Ten, kur tavęs net neturėtų būti?

- O jau kokį filmą rodė… Gal aštuonis kartus aš jį matęs.

Na, ne kiekvienas tuo skundžiasi, tačiau something along these lines – beveik visada. O kaip tas faktas, kad tu apskritai SKRENDI? Pakyli į orą su velniaižin kiek tonų sveriančiu metaliniu konteineriu, varomu reaktyviniu kuru, PAKYLI Į ORĄ, ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės matė tik paukščius, ir niekada nė negalvojo, kad ateityje skrydis bus taip sukomercintas. Niekas apie atsiplėšimą nuo žemės, pakilimą tarp debesų, magišką oro skrodimą ir nežinia kodėl sugebantį skristi lėktuvą negalvoja kaip apie kažką stebuklingo, jiems tai – būdas nusigauti iš taško A į tašką B. Nieko daugiau, jokios romantikos, jokio jaudulio. Jei ko ir bijo, tai vėluojančių lėktuvų, kai skrenda jungiamaisiais skrydžiais, pasų kontrolės, jei atskrenda iš ne Šengeno zonos, muitinės, jei turi deklaruojamų daiktų, dar ko nors, you name it.