skaitydami galite klausyti: Sportas – Policija

norėdami iš manęs (ir tokių kaip aš) susirinkti po tuos trisdešimt litų (30 + 30 + 30 + 30 … + 30 = ?) ko tik nepadaro: skambina po kelis kartus per dieną, netgi susiranda darbovietės aministracijos numerį ir ten pasiteirauja, ar galbūt kokio kito mano numerio neturi. o, kad jie visur tokie atkaklūs būtų, kad taip noriai į iškvietimus veržtųsi, kaip veržiasi prie trisdešimt litų baudos. o aš juk – pirmakartis. galėjo bent įspėjimą duoti. kitą kartą alų viešoje vietoje gersiu atsargiau.

buvo įdomu visgi. paskambinau tyrėjai Vaidai, kai buvau prie komisariato, liepė palaukt, tuoj ateis pasitikt. laukiu, prasiveria durys, nepatiklios juodos akys steibelijasi į manąsias, nedrąsiai prasiveria lūpos ir visai nepatikliai klausia: „Valdemaras?“. „Aha“, atsakau, ji pasklaido rankose turimą popierių krūvą, randa mano kortelės kopiją, pažiūri į ją, pažiūri į mane, pažiūri į ją, vėl į mane, sako „einam“. Einam. Man kažkiek nedrąsu, todėl banau teisintis: „Nuotrauka – šešių metų senumo, užaugau biškį“. Ji šypsosi, prie durų liepia palaukti, pasibeldžia, nesulaukia atsakymo, paklebena rankeną – užrakinta. Manęs tuo tarpu vos nenutrenkia iš kitų durų skubantys žmonės, juokiamės susispaudę tarpduryje ir atsiprašinėjame. Mano tyrėja Vaida klausia, ar jie nematė viršininko, niekas jo, aišku, nematė, ir „jau senokai“. Vaida klausia, kur yra nepilnamečių skyriaus viršininkas, niekas nežino, leidžiamės atgal į pirmą aukštą, man vėl liepia palaukti. Kol laukiu, pavartau lankstinukus apie narkotikus, savo turto saugojimą, ką daryti patyrus smurtą, etc. Naudingai praleistas laikas, nieko nepridursi. Pasirodo sportiškas vaikinukas, per langelį paduoda budėtojui savo kortelę, išpyškina tik kelis žodžius: „Aš atsižymėt“, „aha“, „v[i]so g[e]ro“. Matosi, jam tai – kaip duonos nusipirkt. Lengviau nebūna.

Beskaitant „ką daryti pirmam atsidūrus nusikaltimo vietoje“ skyrelį pasirodo du akademinio amžiaus jaunuoliai, nedrąsiai trypčioja prie langelio, tyliai tariasi, taip tyliai, kad nieko nesigirdi. Galiausiai vienas pasilenkia, sako: „Mes čia dėl kontrolierių“. Budėtojas nuželgia abu, klausia „Pas ką?“, jie – „Nežinau, pamiršau“. Budėtojas juokiasi ir stebisi, bet studentas išsitraukia lapelį, sako „Bet numerį turiu“. „Tai paskambink“, nesutrinka ir budėtojas. „Aš… sąskaitos nelabai turiu“. Budėtojas vėl juokiasi, pakrypuoja galvą, dar juokiasi, ir sako „Diktuok“. Per tą laiką ateina mano Vaida, nebe viena, dviese jie vedasi mane į antrą aukštą, į Vaidos kabinetą. Kabinetas mažas, du lygiagerčiai sustumti stalai, dvi darbo vietos veidas-į-veidą, kuriose dirba dvi juodaplaukės tyrėjos. Stalai nukrauti popieriais, knygomis, aplankais, pieštukinės pilnos rašymo priemonių, tyliai groja, man atrodo, Aerosmith. Naujasis policininkas (matyt, vyr. tyrėjas, nes su dviem žvaigždutėm ant pečių, tuo tarpu pas merginas – tik po vieną) prisėda prie laisvo kompiuterio, aš sėduosi į Vaidos pasiūlytą kėdę stalo gale, o Vaida lieka stovėti, jai kažkas paskambina, ji tyliai kalba nusisukusi į duris. Kita mergina kalbina priešais sėdintį tyrėją, pasirodo, šiandien ryte nuovadoje buvo dingusi elektra. „Galėjo būti dingusi visą dieną, sėdėčiau va taip va (parodo), nieko nedaryčiau“. „Bet greitai sutaisė, ane“, dar priduria. „Aha, bet gerai, va tiek pas mane darbo susikaupė“, sako policininkas, nykščiu ir smiliumi parodo, kokia krūva dokumentų guli ant jo stalo. „Pas mane va irgi kiek šito šūdo“, abiem rankom apglėbia krūvą popierių juodaplaukė Vaidos kolegė.

o boikotuoti (kitaip sakant, ignoruoti) sekasi neblogai. išgirdęs ką nors apie tai kalbant viešoje vietoje dedu į kojas. jeigu nėra kur bėgti, nukreipiu kalbą į daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „endevour“ galimų panaudojimų skaičių turint omenyje, kad vidutinė misijos trukmė yra dvi savaitės. jeigu nepadeda ir tai, ypač kai pašnekovas primygtinai reikalauja manęs pasakyti, kurioje barikadų pusėje esu, apsimetu, kad man skambina policija, arba dar blogiau, mokesčių inspekcija. kai jau visiškai nėra kur dingti, turiu omeny, nepadeda nei manevrai, nei apsimetinėjimai, išlemenu, kad man nerūpi, ir atlaikau pusvalandį karšto įrodinėjimo, kaip visą seimą, vyriausybę, prokuratūrą, ir apskritai „buržuaziją“ reikia versti nuo sosto, imti ginklus į rankas ir kelti perversmą.

wake up, sheeple

photo via 15min: Fotopolicija: angelai sargai autobusų juostoje

Vilniečiai rytais mėgsta važinėti visuomeninio transporto eismo juosta

Kartais tenka rytais (apie 8:00) važiuoti Šeškinės kalnu į paskaitas. Važiuojame su kursioku, jis mane prigriebia iš Vaikų kaimo stotelės, taip ir daug greičiau, ir patogiau, o ir jam vienam važiuoti – menkas malonumas. Bet sukdamiesi iš Ozo gatvės į Ukmergės beveik visada pataikom ant tokios eilės automobilių, kad iš už tilto galo nesimato. Nori – nenori, jei nori laiku spėti į darbą ar į paskaitas turi bent dalį kelio pavažiuoti A juosta, antraip ant to posūkio keliolika minučių lauksi, kol koks nors geranoriškas ir ne taip skubantis vairuotojas įsileis prieš save. Juk labai mažai vairuotojų turi to solidarumo, pagrįsto „aš jam, kas nors – man“ principu.

Bet delfi publikuotame straipsnyje (viršuje) skaičiai įspūdingi: „Vien tik per vieną rytinių spūsčių valandą užfiksuota apie 600 Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kuomet vairuotojai važiavo visuomeniniam transportui skirta eismo juosta.“ 600! Per valandą, o per dvi? O per vakarinius kamščius? O per vakarinius kamščius penktadieniais?

Negana to, kad visus tuos pažeidėjus suskaičiavo, pagrūmojo pirštu ir užfiksavo duomenis, juos visus ketinama pasikviesti į komisariatą. Kam? Turbūt paklausyti vyresniojo inspektoriaus barimo ir gauti baudos kvituką, kaip mokykloje pastabą į pažymių knygelę. „Jūsų sūnus Jonas buvo labai nedrausmingas ir mokyklos teritorijoje rūkė“.

O gal šiaip visai neblogai idėja — juk, kaip bebūtų, iš šio reido surinks nuo 12 iki 60 tūkstančių litų.

photo via LetsSingIt

Vakar Elektrėnuose pilietis A.K. ne per pėsčiųjų perėją kirto ganėtinai judrų daugiabučio kiemą. Įtariamasis bandė teisintis, kad šiame kieme jis gyvena nuo Brežnevo laikų ir jokios perėjos jame niekada nebuvo, tačiau pareigūnai nusprendė apklausą tęsti nuovadoje. Teismo kriminalistai, operatyviai atskubėję į įvykio vietą, rado dar šviežius nusikaltėlio pėdsakus.

Po areštinėje praleistos nakties pilietis A.K. prisipažino, kad tyčia ne vietoje perėjo daugiabučio kieme esančią bene 8 metrų ilgio gatvę, nors ir toliau įnirtingai tikino, kad kieme jokios perėjos niekada nebuvo. Pareigūnai pažeidėjui skyrė 30 litų baudą.

***

Taip, tai – fikcija. Tačiau, su sąlyga, kad mano gimtajame Elektrėnų mieste į vyriausiojo komisaro kėdę atsisėdo naujas žmogus, iš pagrindų pasikeitė paprastų (ir nepaprastų) žmonių gyvenimas. Dabar ne tik silpnai išgėrę, neprisisegę diržų ar šiek tiek viršyjantys greitį (tik nepagalvokit, kad laikau šiuos nusižengimus menkais, nes yra visiškai priešingai), bet ir ne vietoje kirtę gatvę žmonės yra baudžiami be jokių šnekų. Pats Elektrėnų seniūnas buvo nubaustas už tai, kad važiavo be diržo. Istorija juokinga, nes senoji policija visiškai toleravo minėto asmens nusižengimus, kadangi jis – seniūnas, tuo tarpu naujasis komisaras pasakė griežtą „NE“ nuolaidžiavimui.

O šiaip – EIKIT RASKIT KOKĮ NAUDINGĄ UŽSIĖMIMĄ

Paveikslas iš Kovo 11oji katedros aikštėje in pikčerz @ elt.lt

Praūžus-pradundėjus Kovo 11-osios šventei, a.k.a. Nepriklausomybės atkūrimo dienai, supratau, kad ne viską suprantu. Jau vasario 16-ąją, minėdami Nepriklausomybės dieną, Lietuvos policininkai ant mašinų langų prisitvirtino vėliavėles. Užvakar važiuodamas į miestą pamačiau kelias jų mašinas, taipogi šventiškai pasipuošusias, ir daugiau nė vienos kitos, atseit, civilės, mašinos su vėliavėle. Ar tai – „mes ne mentai“, ar lietuviai yra patriotai tik per Europos krepšinio čempionatą arba olimpiadą? Nesakau, kad ta vėliavėlė yra kažkas tokio, tačiau… Jei jau darai kažką, ir vadini save belekokiu patriotu, tai daryk tai tada, kai reikia, o ne kai visi daro. Pažiūrėsiu, kas per artimiausią krepšinio įvykį darysis.