iš vienos pusės (iš tos, kad aš iš šių reikalavimų priežiūrėjimo valgau duoną) reikalavimai yra teisėti. piko metu visuomeniniu transportu važinėja galybė žmonių, autobusai ir troleibusai būna visiškai perpildyti, o savo kuprines, rankines ir pirkinių maišus jie neturi kur pasidėti, dėl to vieni keleiviai trukdo kitiems rasti laisvą kvadratinį pusmetrį atsistoti. lėktuvuose bent jau yra „overhead storage“, kur visi krauna savo belongings. lėktuvuose, beje, visi sėdi savo vietose, bet ką jau čia.

iš kitos gi pusės, visuomeninis transportas man visada asociavosi su veiksmų laisve. ne judėjimo, nes judėjimo laisvę turi tik važiuodamas savu automobiliu ar taksi, o būtent judėjimo ir veiksmų pačioje transporto priemonėje. po velniais, juose net šunis galime vežtis (jei su antsnukiu ir autobuso gale).

jei kontrolieriai nuo šiol kabinėsis prie nestandartinį bagažą vežančių piliečių, padėtis žymiai blogės, ir blogės tik tam tikriems žmonėms: iš [kalvarijų] turgaus, į/iš stoties ar oro uosto važiuojantiems. pastariesiems, kurių didelė dalis – užsieniečiai, ypatingai. juk tik nedidelė dalis atskrenda ar ruošiasi išskristi su rankine ar kuprinyte, atitinkančia tuos reikalavimus. labai daug kartų teko ateiti į pagalbą jiems padedant nusipirkti ir pasižymėti vienkartinius bilietėlius, dar dažniau – padėti susikalbėti su sunkiai lietuviškai (!) kalbančiais kontrolės darbuotojais. anų, tarp kitko, aš nekaltinu, jų toks darbas, lygiai kaip ir mano, ir pats patiriu keleivių pyktį, kai liepiu atiduoti standartų neatitinkantį rankinį bagažą prieš lipant į lėktuvą, tačiau visuomeniniame transporte viskas daug laisviau. galima daryti kompromisus, kai matai, jog keleivis tikrai nežinojo, kad bilietėlį reikia ne tik nusipirkti, bet ir pažymėti. jokiam troleibuse ar autobuse ši informacija nebūna skaitoma angliškai, o lipdukai su lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis parašyta instrukcija yra tik labai retuose autobusuose.