Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.

Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.

Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: „Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai“. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.