kai kuriuose socialiniuose tinkluose amžius rašomas skliausteliuose šalia vardo – valdemaras (21). man tai primena įvairius mmorpg, kuriuos teko žaisti. ten prie žaidėjų irgi buvo rašomas skaičius – level’is. iš jo galėjai spręsti, kiek jis yra pažengęs žaidime – kuo daugiau, tuo geriau. pasiekęs patį aukščiausią esi nesustabdomas – į tave visi žiūri su pagarba (ko verta pagarba online žaidime – atskiro pseudoįrašo tema), nori būti tavo „draugu“. žaidime viskas taip gražu.

tuo tarpu realiam gyvenime pasiekus tam tikrą skaičių gyvenimas ima ristis į pakalnę. kiek pažįstate senolių, kuriuos nuolat suptų dėmesys ir pagarba? tie, kur pragyvenę virš 110 metų nesiskaito, jie jau savaime yra fenomenai. statistinis, paprastas ir niekuo iš kitų neišsiskiriantis 80+ metų skaičiuojantis senukas ar močiutė? kai pagalvoji, jie matė visko – karų, krizių, meilių, mirčių… galėtum parašyti kelias knygas. ir kiekvienas senukas taip. kiekvienas už kitą įdomesnis.

p.s. po mėnesio mano 22-as. priimu dovanas lentų, vonios plytelių, kitų statybinių medžiagų pavidalu.

The Future?

Where is the future of the Internet headed? Share your opinions in the comments section.

Džiugas prieš kelias dienas rašė – prognozuoti yra pavojinga. Jei kas nors prieš kelis metus būtų pasakęs, kad telefonai su lietimui jautriais ekranais taps pačiais paklausiausiais, būčiau nusiuntęs pasitikrinti. Jau nekalbu apie e-knygas ir feisbuką. Lietuviai, tokia uždara naujovėms tauta, pasidavė internetams ir atsidūrė banginio pilve. Dabar kiekviena kaimo krautuvėlė turi savo puslapį feisbuke, organizuoja event’us ir dovanas „fanams“. Paprasti mirtingieji varžosi kas atskleis daugiau intymių savo (arba kitų) paslapčių ir surinks daugiau „like“ paspaudimų iš kitų vartotojų. Lietuviški twitterio atitikmenys, kaip vibe.lt ar blake.lt, savo homepage’uose ragina: „Dar nebuvo taip paprasta pranešti pasauliui, ką šiuo metu veiki!“. Bet… Kam tas įdomu? Tokiems patiems kvaileliams, serviso adminams, kurių lankomumo skaitkliai auga, ir spec. tarnyboms. Call me schizophrenic, tačiau pastarosios galimybės negalima atmesti.

Noriu atsakyti į puslapio viršuje esantį klausimą „Where is the future of the Internet headed?“. Visuotinis sekimas įgauna visai kitą atspalvį, kai sekamieji patys savanoriškai atskleidžia savo veiksmus. Praėjusio amžiaus pabaigoje suformuoti interneto standartai išliks – hipertekstas, nuorodos, paveikslai ir video – visa tai ir toliau bus laisvai pasiekiama visur, kur yra interneto ryšys. O interneto padengimas plėsis labai sparčiai. Palydovinis internetas taps vis populiaresnis, ir bus pasiekiamas ne tik mobiliųjų įrenginių pagalba. Žmonės internetu naudosis „debesyje“, kuriame bus apjungta viskas – nuo video pokalbių iki kompiuterinio modeliavimo. Iš interneto dingsta lentelėmis kurti ir statiniais jpeg’ais ar gif’ais sumodeliuoti puslapiai. Estafetę perima CSS, JS ir panašūs.

Sunku man, nespecialistui apie tai rašyti, tačiau naršydamas internetus kai kurias tendencijas imi pastebėti labai ryškiai. Internetas apskritai pasidarė labai jautri terpė, kurioje viskas kunkuliuoja ir verda ne ką mažiau negu Saulės paviršiuje – tuo tarpu kartais būna taip tuščia ir nuobodu, nelyg Mėnulyje, kai jis pasislepia už Žemės. Vis dėl to reikia pripažinti, kad be interneto šiuo metu pragyventi būtų kažkas tarp „žiauri ir beprasmė egzistencija“ ir „pragyventi neįmanoma“.

Situacija, paminėta aukščiau, yra be jokios abejonės gryniausia fikcija. Kaip ir viskas irštvoje. Elementariausiai bandau iliustruoti savo mintį. Lietuva prie tokio tipo socialinių tinklų dar nėra pratusi. Turėjome one.lt (kurį, dėkui die, sąmoningiausi jau apleido ir paliko suniokoti jaunėliams), point.lt, galiausiai frype.lt, nepamirškime draugas.lt, pazintys.lt ir kitų, tačiau juose visuose privatumas buvo iki tam tikro lygio garantuotas. Net ir patys vartotojai saugojosi, atrodytų, labiau. Didžioji dauguma, bent jau.

Dabar gi, kai Lietuvą užplūdo Facebook virusas, vartotojai savanoriškai išsižada savo privataus gyvenimo. 95% pasivadinę tikrais vardais ir pavardėmis, neslepia savo darbovietės (kas yra puiki medžiaga socialinei inžinerijai), gimimo datos, dar pridurkime aukščiau minėtas nuotraukas, draugų sąrašus, statuso atnaujinimus (ypatingai skanus kąsnelis). Mėnesį sekęs tokį vartotoją, ypač jei jis buvo pakankamai aktyvus, gali surinkti daugiau informacijos nei KGB anksčiau rinkdavo apie pankuojančius moksleivius.

Apie ką aš čia? Pristabdykite arklius. Sakote, jūs niekam neįdomūs? Klystate. JIE visada stebi. Analizuoja. Ir veikia. Vadinkite mane paranojiku, ir suduokite per nagus, jei pats kažkur nuklysiu.

Kartais man patinka būti vujaristu. Pro rakto skylutę žvilgtelėti į svetimų, nors tau pažįstamų žmonių garderobą ir virtuvę, pasirankioti pikantiškų smulkmenų apie buvusio klasioko Velykų atostogas… Ir visa tai – visiškai nemokama, ir pasiekia tave visai kaip RSS naujienos – tik spėk gaudyti. Tik neapsilankyk feisbuke dieną ar net pusdienį, ir nespėsi priiminėt kvietimų atlikti testą „Koks tu kosminis laivas“, „Kiek metų tau liko iki iškris pirmi dantys“ arba net „Kas tu toks buvai praeitame gyvenime“, palyginti savo ir draugų rezultatus kažkada netyčia atliktame teste… Perdaug sunku išvardinti – atmetus praktiškai visus pakvietimus į „causes“, „events“, „movements“ ir panašiai nori kuo greičiau juos pamiršti. „Aha, niekas neparašė, galima išjungti“.

Pastebiu nemalonią tendenciją – žmonės migruoja iš tam tikrų socialinių tinklų į feisbuką. Iš vienos pusės tai gerai – jie lyg ir sąmoningėja, tačiau jie – vis dar tie patys žmonės iš tam tikrų socialinių tinklų. Kvaila skirtstyti žmones pagal tai, kokį socialinį tinklą jie naudoja, tačiau tai veikia. Žmonės nuolatos sako: „pradėjau naudotis feisbuku, nieko nesuprantu“, o aš tik džiaugiuosi – gal taip ir geriau?

Feisbukas yra Prokrusto lova. Buvusiems (ir esamiems) maispeiseriams suraitoma špyga palei nosį – visų profiliai yra vienodi. Buvusiems oneriams ar pointeriams taipogi trys raidės – nebebėra jokių 30y*, sms iš tėvų telefonų siuntimo norint pasipildyti savo taškų sąskaitą ir pykčių dėl „neteisingų“ įvertinimų. Žiaurus epizodas iš mano gyvenimo – sėdėjau mieste Kudirkos aikštėje, ant suoliuko šalia manęs sėdėjo dvi paauglės, o pro suoliuką praėjo kita panašaus amžiaus mergina. Viena iš sėdėjusių kumštelėjo kitai, pirštu parodė į nuėjusią ir garsiai tarė: „Ta pyzda onėj mane vienetu įvertino“. Štai todėl man patinka, kai feisbukas sako:  jokių nesamonių – turi nykštį, naudoji jį arba ne. Mano manymu, taip skatinama ir konstruktyvi kritika vietoj destruktyvios – juk jei kas nors nepatinka, turi parašyti kas būtent.

Ir atsakymui į Barto mintį – „Tiesą pasakius, kartais teisingi abu“.

Internete išsaugoti savo identitetą yra gana sunku – ypač jei naudojiesi socialiniais tinklais, nes daugelis jų pateikia asmens informaciją daugiau ar mažiau prieinamą iš išorės. Pavyzdžiui, susipažinau su viena užsieniete, ir jos numerio neturėjau, nes ji dar neturėjo lietuviško numerio (pasitikau ją tiesiai iš oro uosto), tad pabandžiau info apie ją paieškoti facebook’e. Neradau, tad pasidomėjau apie socialinius tinklus, populiarius jos šalyje. Bingo, tai hi5. Paieškau ten – randu profilį su nuotraukomis, informacija, kuo tik nori. Kas gerai šioje situacijoje? Praktiškai nieko, tik aš galėjau pažiūrėti, kaip ji atrodė kelis metus atgal. Vistiek ji man pati parašė po kelių dienų :)

Aš pats esu pateikęs savo vardą, pavardę ir gimimo datą keliose vietose – facebook‘e, frype.lt, žinoma gmail’e (ir tuo pačiu visam google’ui => pusei interneto). Kartu su šiais duomenimis – nuotraukos, asmeninio gyvenimo nuotrupos (facebook statuso atnaujinimai), „posting on my wall“, etc. Tuo rimtai besidomintis žmogus iš šių trupinių gali susirinkti pakankamai informacijos, kad susidarytų apie mane puikią nuomonę – ne ta prasme, kad gerai apie mane galvos, o kad labai daug apie mane žinos. Ar mane tai gąsdina? Ne. Visai gal įdomu būtų :)

Aš nebijau pateikti savo asmens duomenų internete, nors vengiu tai daryti perdaug dažnai. Ir tik jeigu visiškai pasitikiu servisu, registruojuosi ten savo vardu ir pavarde bei nurodau tikrąjį el pašto adresą. Kitais atvejais, jei serviso man tereikia vienkartiniam dalykui, registruojuosi belekokiu vardu ir specialiai tam reikalui laikomu pašto adresu. Ne veltui – ta dėžutė praktiškai kaskart tikrinant papila triženklį skaičių spamo laiškų. Bent jau anksčiau.

Kaip rašo ir kolega blogeris G. Gasiulis, rašymas savo vardu ir pavarde kai kuriais atvejais (dauguma, mano manymu) prideda tekstui reikšmingumo taškų. Ieškodamas telefono ar kompiuterio aprašymo kokiam nors bloge (nes subjektyvi nuomonė dažnai daug objektyvesnė ir suprantamesnė, nei sausi testų rezultatai), labiau pasitikėsi nežinau.lt ar Original’o blog’u, o ne kietuoliux13.

Kaip bebūtų tai faina ir naudinga (kartais), šia informacija dalintis ir ją skleisti reikia atsargiai – ne visi žmonės yra geri ir ją renka tik savišvietos tikslais. Todėl kreditinių kortelių numeriai, cvv kodai ir panašūs dalykai telieka užrašyti ant maksimos čekio antros pusės ir saugiau laikomi tarp kitų svarbių daiktų jūsų rankinėje. :)

]]> http://irstva.lt/sveiki-as-vardenis-pavardenis-ir-as-gyvenu-internete/feed/ 4