1. ką veikti. ~birželio vidurys
dažniausiai pasireiškia ilgu planavimu, pros and cons, ryanair.com naršymu, akcijų ir t.t. puslapių feisbuke gilia analize, galiausiai apskaičiuojamu turimu biudžetu ir supratimu, kad geriausiu atveju šią vasarą – į palangą.

2. ką veikti #2. ~liepos pradžia
peržvelgus kainas ir atsiliepimus vėlgi internetuose paaiškėja, kad net palanga šiais metais yra didelė prabanga. nusprendžiama „vasaros pabaigoje“ nuvažiuoti į kaimą pas močiutę. paravėti daržą, padėti kaimynams suvežti šieną, tiesiog pagulėti prie ežero.

3. o ble kur bėga laikas? ~liepos vidurys
fuck fuck fuck jau vidurys vasaros o aš dar darbe smaukausi

4. nu nafik vėl parduota vasara. ~rugpjūčio pradžia
iš atostogų turkijose, egiptuose ir graikijose grįžę kolegos papasakoja nuotykius ir parodo nuotraukas. patyrus, kad jie nieko gero ten nepamatė, o gulinėjo prie baseino, apsipirkinėjo vietiniuose bazaruose kiniškų prekių už europietiškas kainas apsupti milijono išmaldos prašančių vaikų, buvo tąsomi už rankovių, tempiami į neaiškios kilmės parduotuves tiesiog iš gatvės ir jodinėjo nukaršusiais kupranugariais po dykumą, atostogos kaime prie ežero ir šieno vežimas atrodo gana patraukliai.

5. skaičiuojami viščiukai. ~rugpjūčio pabaiga
visai neblogas įdegis, pilna mašinos bagažinė gėrybių iš daržo ir sodo, laimingi močiutės kaimynai, žiemai prigrūdę kluonus šieno, galvoje – savotiška harmonija, ramybė, permąstyti svarbūs ir ne tik reikalai, perskaitytos „must read“ knygos, etc.

tai – ne mano vasara, tačiau kažkuria dalimi atitinka mano šios vasaros mintis. kasdien stebiu šimtus žmonių iškeliaujančius ir parkeliaujančius iš artimųjų rytų, viduržemio jūros regiono, ir nesuvokiu – ar taip jau malonu visiems tiems tūkstančiams sekti kažkieno paliktais pėdsakais, ne kažkieno, o visų paliktais pėdsakais, vaikščioti po visų išvaikščiotus turgus, jodinėti visų nujodinėtais kupranugariais, žiūrėti į visų nužiūrėtas piramides, būti tiesiog dar vienu turko, egiptiečio ar graiko target audience kąsneliu, dar vienu euru ar doleriu.

mes lietuvoje į vokiečių, lenkų, amerikiečių turistus žiūrime nė kiek ne geriau. jie perka mūsų vėliavėles, molinukus, medinukus ir atvirutes už pasibaisėtinas kainas, ir mes šypsomės jiems į akis sakydami „ačiū“, juk jie čia to ir atvažiavo, juk niekas čia nevažiuoja įsigyti pigių autentiškų suvenyrų, juk nebūna pigių autentiškų suvenyrų. jei būtume kiek naglesni, kiek mažiau santūrūs, jei kiek mažiau mums rūpėtų ką pagalvos kiti, mes irgi tampytume turistus už rankovių ir bruktume prekes po nosimi sakydami „buy buy very good very cheap lithuanian stuff“

taip ir kaupiasi dulkės, užkloja kiekvieną neliečiamą daiktą savimi, įlenda net į mažiausius tarpelius, prisikabina prie paviršių, taip ir kaupiasi nereikalingi daiktai, mintys, idėjos, netgi žmonės, neperskaityti prenumeratų įrašai, neperskaitytos knygos (o kaip jau kažkam guodžiausi – kasdien jų parašoma ir išleidžiama vis daugiau), stūkso kampuose, kai nebetelpa ten – kraunasi arčiau centro, arčiau vidurio, arčiau manęs, susiraičiusio embriono poza, iš karščio nesugebančio ne tik mąstyti, bet ir praradusio apetitą, liko tik troškulys, gyvybę man palaiko tik vanduo. rimtai, kažkas čia negerai – visą savaitę kepina po 30+ laipsnių.

o tų nereikalingų daiktų aš net neliečiu. jie kraunasi, be jokios tvarkos ir jokių kategorijų, juk kai juos gavau – nedėjau jokių etikečių, net neįsivaizduoju, iš kur daugumą jų turiu, jie su manimi nesikalba, o liudininkų irgi neturiu – nėra ko paklausti. todėl naujovėms leidžiu gulti ten, kur joms patogiau. plaukiu per gyvenimą dzenbudistiška ramybės srove.

Visiems, gimusiems pavasarį, šis metų laikas yra kažkas ypatingo. Tai ne tik bundanti gamta, pasibaigęs stagnacijos laikotarpis – žiema, bet ir įžanga į tai, ko visi laukia labiausiai – Vasaros. Maudynės jūroje ar ežere, šašlyko kepimas sode, nokstantys obuoliai, trumpi sijonai. Atostogos, galų gale, šaltas alus balkone stebint besileidžiančią saulę, linksmybės visą naktį kur nors Vilniaus centre.

Bet perdaug į priekį aš… Šiandien – pirmoji pavasario diena, tiesa, kalendorinio. Jau prieš kelias savaites galvojome, kad pagaliau baigėsi šalčiai, gal daugiau tikėjomės to, tačiau temperatūra vėl staigiai krito, prisnigo pilnus kiemus, ir bent kol kas sprogstančių pumpurų ir atšylančios dirvos kvapo nesijaus… Visgi esu tikras, kad tik kol kas. Šių metų žiema, palyginus su pernykšte, buvo tiesiog vadovėlinė.

Jau nepamenu su kuo, tačiau tikriausiai kai buvau grįžęs į Elektrėnus, su kažkuo šnekėjom, kaip pasiilgom vasaros. Elementariausio sėdėjimo kur nori, ant žemės, suoliuko, molo prie ežero, žolės, bibliotekos stogelio… Žiemą tiek daug dalykų, kurie vasarą yra savaime suprantami, tampa daug sudėtingesniais.