Liūto Irštva

Man patinka daiktai, su kuriais dirbti reikia pradėti nuo nulio. Žinant tik tiek, kiek galima pamatyti per nuotrauką ar išgirsti per trumpą pasakojimą.

Gavęs savo pirmą gyvenime kompą (anksčiau juos buvau matęs tik mokykloje ir pas pusbrolį, jo kompą, beje, ir gavau) apie jį žinojau tik tiek, kiek įmanoma buvo sužinoti per vieną vasaros mėnesį žaidžiant žaidimus. Juolab, kad pas pusbrolį jis sukosi ant W95, tuo tarpu jam atsidūrus pas mane dėl kažkokių priežasčių (“ko jūs visi žiūrit į mane?”) windows’ai nebepasikrovė - liko tik DOS su NC. Man to užteko. Visi žaidimai tame kompe buvo skirti šiai os, tad nebuvo skirtumo. O turėdamas tokią vaizduotę puikiai navigavau po directory tree ir be gražių (kiek jie tuo metu buvo gražūs) langų.

Mano pirmas telefonas buvo nokia 3310. Sename savo bloge buvau parašęs dešimties punktų sąrašą, kodėl man patinka šis telefonas, tai buvo savotiškas atsakas tuo metu sklandžiusiai oibletkaipmanreikiaiPhono beprotystei. Pats aparatas yra paprastas kaip trys kapeikos - jokių polifonų, kamerų ar muzikos (meluoju, midi yra, ir kurti melodijas galima), išmatavimai sąlyginai dideli, pakankamai dideli, kad dviejų tokių telefonų kišenėje nepasinešiosi, ir visgi - tai pats geriausias mano matytas ir turėtas telefonas. Deja, visi šio modelio mano turėti telefonai sugesdavo arba būdavo pavogti.

Prisimenu visa tai, ir galvoju - kaip gera buvo patirti tą atradimo džiaugsmą, kai gauni [tam metui] technikos stebuklą, ir be niekieno pagalbos išsiaiškini kaip jis veikia. Prasėdėdavau valandų valandas prie kompo naršydamas po visas įdomias vieteles (taip atradau programavimą, turbo-pascal’io pavidalu). Dabar šį džiaugsmą keičia tik menkesni džiaugsmeliai - visi telefonai yra daugmaž vienodi ir kiekvieną perprasti užtrunka iki pusvalandžio. Radęs gedimą ar nesklandumą tokį aparatą gali mesti į šoną - netekęs paslapties jis netenka žavesio.