Kategorijos ‘visuomenė’ archyvas
darbe turėjome kursus, mokėmės teisingai dirbti su neįgaliaisiais. viskas labai įdomu ir naudinga, tik šiek tiek liūdna, nes, kaip ir daugelyje sričių, lietuviškas supratimas ir galimybės yra akmens amžiaus lygio. kada nors bus geriau. labiausiai, visgi, patiko tai, kad buvo atvažiavusios neįgaliųjų sąjungos atstovės, pačios sėdinčios ratukuose. first hand experience, taip sakant, čia ne tas [...]
žaidimą „rask dviračių taką vilniuje“. tarp miestų inžinierių ir automobilių eismo užsimezgęs savotiškas stokholmo sindromą primenantis ryšys. kuo anas labiau tuos skriaudžia, tuo daugiau nuolaidų, malonių ir dėmesio jis gauna. juk kamščiai miesto centre ir ne tik susidaro dėl to, kad nėra pastatyta pakankamai šviesoforų, o ne dėl to, kad gatvėse yra per daug automobilių.
ultra dešinysis lietuviškas dienraštis „respublika“ ir prekybcentrių į pašto dėžutes mėtomos reklamos turi vieną bendrą bruožą: pakankamas jų kiekis, patiestas ant žemės keliais sluoksniais puikiai sugeria nuo dviračio tirpsantį sniegą per pūgą grįžus iš darbo į namus. dar geresnis dalykas - per naktį laikraščiai vėl išdžiūna, ir jei šuo su katinu jų nesužaidžia, panaudoti galima [...]
kai buvau dešimties-vienuolikos metų amžiaus, nuolat kartojau, kad „kai užaugsiu, niekada negersiu ir nerūkysiu“. toks naivus, vaikiškas ir kažkuo gražus pažadas sau (ir mamai) neatsirado pats, su blogais pavyzdžiais namuose taip jau būna. tada maniau, kad būtent alkoholis yra visų pasaulio blogybių priežastis (prie to prisidėjo mano beveik ryjamos knygos apie indėnus, kuriuos baltieji apgaudinėdavo nugirdę [...]
- žalgirio šimtaspenki, - sakau taksistui įsėdęs į automobilį. - a, dantį skauda, ane? - nusijuokia taksistas. nusijuokia, ir sako: - jo, nėra blogesnio skausmo. tell me about it. 2200h, į polikliniką nenuvažiuosi, vaistai nepadeda, problema aiški, reikia tik žmogaus, kuris padėtų. specialisto. visam vilniuj toks tik vienas. žalgirio šimtaspenki. važiuojam. pirmadienio vakaras, nieko baisaus: [...]
kaip graudu, kai tokia maža ir savimi nepasitikinti šalis svarbių įvykių fone ima ir taip susireikšmina, kad negali neįkišti savo vardo net į straipsnio antraštę. kam gi įdomu, kad sprogdinimas vykdytas „netoli Lietuvos ambasados“, jei tas „netoli“ yra už pusės kilometro. visi puikiai supranta, kad lietuvos ambasada čia niekuo dėta, ir nei sprogdintojai, nei vietiniai [...]
ar žmonės visada buvo tokie debilai, ar mes tik dabar pradėjome tai pastebėti? atrodo, kad internetas ir savo ruožtu visi socialiniai tinklai, bookmarkinimo saitai, blogai bei visi kiti user created content servisai buvo sukurti tam, kad atsijotų debilus nuo žmonių. iš kitos pusės - gerai. žinai, ko vengti.
mišrus juodų/baltų/geltonų/etc vaikų choras, atskridęs iš helsinkio, atvykimo salėje nusprendė sugiedoti lietuvos himną. turbūt nusprendė, kad vistiek bus laiko kol bagažą atveš, tai kodėl neparepetuoti. tuščia salė, žemos lubos, gera akustika. galingas jausmas. mažos gerklės, balsai nemutavę, aukšti, ir svarbiausias vietas ištraukia taip, kad šiurpuliukai nugara bėgioja. girdisi amerikoniškas „varhdan tos, lecuvos“, tačiau paskutinė dalis [...]
- vėmalų krūva ant dviračių teko Gedo pr., - mentai prie kaboko skiria muštynes, - atkarpoje naujininkai - oro uostas bent 5 vienetai girtų zombių, vieni dar paeina, kiti jau prisėdę/prigulę. tokiais rytais, kai vakarą prieš jį negali turėti įprasto penktadieniško išgėrimo, nes norint gauti bent 5 valandas miego turi eiti miegoti dar nesutemus, džiaugiesi [...]
