home sweet empty home
sėdėjimas ant žemės, miegas miegmaišyje ant čiužinio, knygos dėžėse, drabužiai - ant tų dėžių, ne taip ir blogai, bet taip jau beveik dvi savaitės.
pradžioje teisinausi, kad neturiu pinigų, kai gavau pinigų sakiau, kad neturiu laiko, tačiau dabar turėsiu tris laisvas dienas ir dar turiu pinigų, todėl reikia pagaliau susiimti į rankas ir normaliai įsikurti. pasikabinti kokį paveikslą, nusipirkti lovą ir stalą, pasitiesti kilimą, pasikabinti užuolaidas (jei kas nors prieš kelis metus man būtų pasakęs, kad aš kada nors savo noru galvosiu apie užuolaidas…), kad bent jau kitiems nebūtų gėda parodyti, kaip gyvenu.
o kad jau užsiminiau - gyvenu gerai.
beje, papasakokite, kur perkate pigius baldus? o gal ką nors parduodate? gal neseniai pirkote?
man tai baldų pirkimas asocijuojasi su amžinu laukimu ir problemom - tai lauki kol pagamins, tai turi rinktis iš naujo ir pan….
žodžiu eini į betkurią parduotuvę ir sakai noriu šito daikto dabar :) nes gali būti, kad gausi tik kitais metais :)
Yra toks visai kūrybinis sprendimas tavo problemai.
Jei turi draugų V. Europos didmiestyje, paprašyk jų surinkti tau reikiamus baldus iš freecycle, o vėliau tiesiog užsakyk transportą.
Londone apskritai galima baldų (ir namų apyvokos daiktų) nepirkti:)
Bent aš taip daryčiau.
Beja parašyk daugiau apie savo gyvenimo įspūdžius lofte. Kaip sakant norisi pajusti kvapą iš pirmų lūpų. Ir nepamiršk nuotraukų :)
>pow
nesu pirkęs baldų, tačiau buvau nuėjęs į parduotuvę ir apsižiūrėjau. nieko smagaus.
>Eugenijus
turiu draugų, bet toks sprendimas - labai time consuming. nors ir įdomus, ačiū už idėją.
o lofte buvo sunku. be dušo ir karšto vandens apskritai buvo sunku, reikėjo nuolat ieškoti būdų nusiprausti pas gimines, draugus ir kitose random vietose, nes sanitarinio mazgo įrengimas būtų per didelis darbas vietoje, kurioje gyveni tik laikinai ir kurią bet kuriuo metu savininkas, kuris suinteresuotas būtent pardavimu, o ne nuoma, gali parduoti. todėl teko atsisakyti svajonės (atidėti ją kuriam laikui) ir persikelti į užupio galą. dabar jau vėl persikėliau. “piligrimas”, kaip pavadino vienas taksistas :)
Sveikinu ir iš dalies užjaučiu. Jei žmogus nėra apsišopinimo mėgėjas, galvojimas ir daiktų ieškojimas gali įvaryti ilgą galvos skaudėjimą. Man tas jausmas primena nesibaigiančias moralines pagirias… Eini į pardes ir jautiesi lyg bausdamas save. Esu triskart turėjusi “naujus” namus - teko vis sukt galvą, kaip įsirengt. Kaip merginai, reikėjo gražių, jaukių, “su stilium” namų… Dabar, jei reiktų vėl įsikurti (o kažkada reiks), elgčiausi kitaip :) matyt, pasikeitė prioritetai. Dabar nusipirkčiau “basą” čiužinį miegojimui, šiltą miegmaišį vietoj “kaldros”, komodą rūbam sumesti ir pakabą - pakabinamiems. A, dar veidrodį, nes atėjus į darbą ir tada pamačius, kaip sugebėjau apsirengti, būna jau vėlu… O šiaip, patarimas - nėra, kur skubėti. Namai turi tarnauti mums, ne mes jiems. Kartais daiktai, kaip ir žmonės, patys mus susiranda :D Kas ką padovanoja, kažkas staiga krenta į akis parduotuvėje ir pan.