Liūto Irštva

jeigu visos policijos tyrėjos būtų tokios, aš dažniau „gerčiau alų savo vokiečių gatvėje“.

skaitydami galite klausyti: Sportas - Policija

norėdami iš manęs (ir tokių kaip aš) susirinkti po tuos trisdešimt litų (30 + 30 + 30 + 30 … + 30 = ?) ko tik nepadaro: skambina po kelis kartus per dieną, netgi susiranda darbovietės aministracijos numerį ir ten pasiteirauja, ar galbūt kokio kito mano numerio neturi. o, kad jie visur tokie atkaklūs būtų, kad taip noriai į iškvietimus veržtųsi, kaip veržiasi prie trisdešimt litų baudos. o aš juk - pirmakartis. galėjo bent įspėjimą duoti. kitą kartą alų viešoje vietoje gersiu atsargiau.

buvo įdomu visgi. paskambinau tyrėjai Vaidai, kai buvau prie komisariato, liepė palaukt, tuoj ateis pasitikt. laukiu, prasiveria durys, nepatiklios juodos akys steibelijasi į manąsias, nedrąsiai prasiveria lūpos ir visai nepatikliai klausia: „Valdemaras?“. „Aha“, atsakau, ji pasklaido rankose turimą popierių krūvą, randa mano kortelės kopiją, pažiūri į ją, pažiūri į mane, pažiūri į ją, vėl į mane, sako „einam“. Einam. Man kažkiek nedrąsu, todėl banau teisintis: „Nuotrauka - šešių metų senumo, užaugau biškį“. Ji šypsosi, prie durų liepia palaukti, pasibeldžia, nesulaukia atsakymo, paklebena rankeną - užrakinta. Manęs tuo tarpu vos nenutrenkia iš kitų durų skubantys žmonės, juokiamės susispaudę tarpduryje ir atsiprašinėjame. Mano tyrėja Vaida klausia, ar jie nematė viršininko, niekas jo, aišku, nematė, ir „jau senokai“. Vaida klausia, kur yra nepilnamečių skyriaus viršininkas, niekas nežino, leidžiamės atgal į pirmą aukštą, man vėl liepia palaukti. Kol laukiu, pavartau lankstinukus apie narkotikus, savo turto saugojimą, ką daryti patyrus smurtą, etc. Naudingai praleistas laikas, nieko nepridursi. Pasirodo sportiškas vaikinukas, per langelį paduoda budėtojui savo kortelę, išpyškina tik kelis žodžius: „Aš atsižymėt“, „aha“, „v[i]so g[e]ro“. Matosi, jam tai - kaip duonos nusipirkt. Lengviau nebūna.

Beskaitant „ką daryti pirmam atsidūrus nusikaltimo vietoje“ skyrelį pasirodo du akademinio amžiaus jaunuoliai, nedrąsiai trypčioja prie langelio, tyliai tariasi, taip tyliai, kad nieko nesigirdi. Galiausiai vienas pasilenkia, sako: „Mes čia dėl kontrolierių“. Budėtojas nuželgia abu, klausia „Pas ką?“, jie - „Nežinau, pamiršau“. Budėtojas juokiasi ir stebisi, bet studentas išsitraukia lapelį, sako „Bet numerį turiu“. „Tai paskambink“, nesutrinka ir budėtojas. „Aš… sąskaitos nelabai turiu“. Budėtojas vėl juokiasi, pakrypuoja galvą, dar juokiasi, ir sako „Diktuok“. Per tą laiką ateina mano Vaida, nebe viena, dviese jie vedasi mane į antrą aukštą, į Vaidos kabinetą. Kabinetas mažas, du lygiagerčiai sustumti stalai, dvi darbo vietos veidas-į-veidą, kuriose dirba dvi juodaplaukės tyrėjos. Stalai nukrauti popieriais, knygomis, aplankais, pieštukinės pilnos rašymo priemonių, tyliai groja, man atrodo, Aerosmith. Naujasis policininkas (matyt, vyr. tyrėjas, nes su dviem žvaigždutėm ant pečių, tuo tarpu pas merginas - tik po vieną) prisėda prie laisvo kompiuterio, aš sėduosi į Vaidos pasiūlytą kėdę stalo gale, o Vaida lieka stovėti, jai kažkas paskambina, ji tyliai kalba nusisukusi į duris. Kita mergina kalbina priešais sėdintį tyrėją, pasirodo, šiandien ryte nuovadoje buvo dingusi elektra. „Galėjo būti dingusi visą dieną, sėdėčiau va taip va (parodo), nieko nedaryčiau“. „Bet greitai sutaisė, ane“, dar priduria. „Aha, bet gerai, va tiek pas mane darbo susikaupė“, sako policininkas, nykščiu ir smiliumi parodo, kokia krūva dokumentų guli ant jo stalo. „Pas mane va irgi kiek šito šūdo“, abiem rankom apglėbia krūvą popierių juodaplaukė Vaidos kolegė.