Liūto Irštva

Sėdžiu Atvykime, ateina rampos agentas. Sako, bus čarteris iš Londono, kažkoks V.I.P., bet oro uosto LSA negali jo sutikti, čiūju, Valinsko laukia iš Talino. Prie vartų pasitiksi, palydėsi pro pasų kontrolę, įsodinsi į jau iškviestą limuziną (!!!) ir tiek žinių. OK, sakau.
Aišku, einu, pasų kontrolėje nieko nėra. Nė vieno pareigūno. Nu pofik. Dispečerinei pasakau, sako pakviesiu. Palaukiu prie vartų, žiūriu ne f temu atsidarinėja. Pasirodo, Aer Lingus iš Dublino atskrido. Visgi mano čarterinis atvažiuoja greičiau. Vežasi lagaminėlį nediduką ir kokius ~8 shopping-bagus. Su pavadinimais, kurių net skaityt neketinau. „Shopping, heh?“, sakau. „Christmas“, sako. „Mama, papa, girlfriend, you know. They happy — I’m happy“. Nu tvarkoj, galvoju. Man irgi Kalėdos, bet į Londoną apsipirkti nevažiuoju. O galėčiau :-(
Išeinam į lauką - mašinos, aišku, nėra. Skambinu, sako, po 25 sekundžių būsiu. Nemelavo, tiksliai po 25 sekundžių įsuko prie terminalo. Naujas, juodas, blizgantis mersas. Vairuotojas sukrovė viską į bagažą, o čiūvelis man tiesia ranką „Thanks so much for your help“, saka. Įsėda, nuvažiuoja. Atgniaužiu delną - Simonas Daukantas vartosi. OK, tokį darbą galima dirbti.