Liūto Irštva

per paskutines kelias savaites įvyko tai, kas sustabdo arba kitoje šviesoje nušviečia tai, dėl ko dirbau ir ką bandžiau pastatyti nuo praėjusios žiemos. tikėjausi, kad tai ištvers bent iki apvalaus vienerių metų jubiliejaus, bet teks pasitenkinti tuo, ką turiu. du pagrindiniai dalykai, niekada nėję koja kojon, daugiau prasilenkę ir neradę bendro taško (gal, jei jis būtų, viskas būtų kitaip), vienas nutrūko, o kitas liko ir gali nebesidalinti mano dėmesio - galiu susitelkti tik vienam. gal tai, kad reikėjo nuolat ieškoti kompromisų, jaustis kaltu dėl vieno ar kito pasirinkimo, padėjo man ateiti iki šios situacijos.

prieš porą metų pažadėjau sau nerašyti irštvoje apie tokius sentimentalius šūdus, kur niekam neįdomu ir niekam neaišku, bet šio asmeninio rekordo sumušimo proga leidžiu sau sulaužyti pažadą. septyni mėnesiai ir dvidešimtdevynios dienos. rugpjūčio trylikta. #neverforget