pasikrauti
keista prabudus po vidurdienio nesijausti lyg po futbolo varžybų - sausa, vėsu, o net stoglangio žaliuzė neužtraukta. termometras rodo nesuprantamą skaičių - 22 laipsnius. kaip suknistoj šiaurėj. kas aš jums, pingvinas?
juokauju. taip gerai nesijaučiau jau seniai. nusibodo nuo klaviatūros valyti kapsintį prakaitą - ne taip jau sunku, tas rašymas, nors per vasarą - tik keli įrašai. matau, jums užteko. matau, nepasiilgote.
atslūgus karščio bangai viskas atrodo kitaip. į darbą eiti visai noriu - nors kondicionieriaus dar vis neturime, blogiau negu buvo jau nebus. jei išgyvenome šio šeštadienio pragarą, išgyvensime dar ne vieną. kas mūsų nenužudo - padaro stipresniais. vakaras nuo dienos skiriasi jau ne tik tuo, kad vakare tamsu, bet ir tuo, kad vakarė vėsu. ekrano viršuje įtaisiau mažą termometriuką, katras informaciją ima iš internetų, ten rodo 16.0 °C ir debesį su mažu žaibu. matyt, tai reiškia, kad lauke lyja su perkūnija. ką aš daryčiau be interneto?
kai po šitiek savaičių karščio vėl grįžta sveikas protas ir nebesinori kraustytis šiauriau, imu ir viską pakraunu. papildau kiaušinių ir pieno atsargas, nusiperku duonos, paimu ir alaus, tačiau jį greitai išgeriu, jo taip paprastai šaldytuve nepalaikysi. užsirašau, kad reikia sūrio ir kokios dešros, ar dešrelių, ar koldūnų, tačiau čia jau negreitai. kompo niekada nekankinu ir neatjungiu nuo laido, tačiau telefoną ir ipodą būtina pakrauti. jie - mano nuolatiniai bendrakeleiviai. be jų aš - kaip be rankų.
tada, kai viskas jau pakrauta ir užpildyta, tiek ipodas, tiek nokia man abu šypsosi žaliomis baterijomis, užsikeliu kojas ant stalo ir atsikemšu skardinę alaus. deja, jau paskutinę.
