Liūto Irštva

barake gyvenau ilgai. na, sąlyginai. apie pusantrų metų. vėliau įvairios aplinkybės privertė išsikraustyti į miestą.

Lietuvoj tik kai kurie barakai gali pasigirti geromis sąlygomis. Girdėjau, kad MRU bendrabučiai tikrai puikūs - su virtuvėmis, dušais ir tualetais, atitinkančiais higienos ir estetikos standartus, tuo tarpu VGTU ar VU bendrabučiai Saulėtekyje yra in the ass of the universe. Ką darysi - gali mokėti du šimtus ir gyventi tarp bendramokslių, arba mokėti keturis šimtus ir ramiai verstis bute su keliais draugais kur nors centre. Su dabartinėmis kainomis tai yra visai įmanoma. Ypač jei susirandi kokį darbelį savaitgaliams arba vakarams ir gali užkalti papildomus litus nuomai.

O dar geriau, jei tavo tėvai yra pakankamai prakutę, kad galėtų tuos kelis šimtelius sumokėti už tavo gerbūvį - juk svarbu, kad mylimajam sūneliui/mylimajai dukrelei nieko netrūktų.

Visgi mano nuomone, atžalai išėjus studijuoti reikia pagaliau nukirpti virkštelę. Sunku pirmakursiui, visą gyvenimą valgiusiam mamos pienišką sriubą gyventi iš stipendijos (tiesą sakant, tai neįmanoma), tačiau studentavimas yra tas pereinamasis laikotarpis, per kurį žmogus išmoksta būti žmogumi. Gyvenimas barake yra labai svarbi to laikotarpio dalis.

Visų pirma, barake pasimato, kaip žmogus sugeba prisitaikyti naujoje aplinkoje. Tai, kad atėjęs į penktą klasę naujoje mokykloje jis iškart susirado draugų, nieko nereiškia. Barake labai svarbus pirmas įspūdis.

Antra, gyvendamas barake ne visada gali išsikepti kepsnį. Ne tik dėl to, kad nėra iš ko - blogiau, jei yra iš ko, nes senbuvių uoslė yra tokia gera, kad mėsą užuodę gali pasakyti kiek metų buvo gyvuliui, kuo buvo maitinamas ir kiek svėrė skerdimo metu. O jei žmogus lyg tarp kitko užeina į virtuvę kai tu trauki garuojančią pusę kiaulės iš orkaitės, o tu net nepasiūlai pasivaišinti - ne pats geriausias socializacijos būdas. Reikia dalintis viskuo. Kad ir kiek mažai turi. Karmos taškai auga dvigubindamiesi.

Kad jau užsiminiau apie kepsnius - per mėnesį statistinis studentas gali išleisti ribotą sumą pinigų maistui. Ji skiriasi priklausomai nuo tėvų gerumo, ar studentas turi “part time job” ir t.t. Todėl kepsnius valgyti galima tik sekmadieniais. Kai būni pas mamą. Geriau maistui skirtus pinigus leisti protingai. Visos istorijos ir mitai apie tai, kaip studentai valgo “tik koldūnus, bulves ir makaronus” yra didžiąja dalimi tiesa. Nėra neskanaus maisto - yra tik mažai kečupo, sako ketvirtakursių išmintis. Savaitgalį grįžęs į tėvoniją išvažiuodamas neimk jokių vaisių, daržovių ar miltų - prašyk, kad tėvai nupirktų kuo įvairesnių padažų. O tada jau - pirmadieniui makaronai su česnakinių padažu, antradieniui koldūnai su aštriu pomidorų padažu, trečiadieniui keptos bulvės su tūkstančio salų padažu - ir taip toliau, ir taip toliau… Svarbu nepritrūkti fantazijos, o jeigu valgyt darysi kolektyviškai, su aplinkiniais kambariais, tai idėjų tikrai nepritrūks.

taip, aš pasiilgau barako :)