Garsas ir tyla
Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse
Kartais būna, kad visiškoj tyloj pasigirdęs triukšmas visiškai nenustebina ir neišgąsdina - sakytum, būtų perspėjęs iš anksto, kad tuoj sudrums harmoniją ir tvarką. Ir pasveikini jį lengvu šyptelėjimu, tarsi sakydamas „sveikas pagaliau atvykęs“. Iš didžiulio triukšmo patekęs į sąlyginai tylią aplinką, nors tau ir puikiai pažįstamą, išgirsti dalykus, kurių anksčiau negirdėjai: lempų ūžimas, kompiuterio kietojo disko traškėjimas (prie kurio jau buvai pripratęs), bendradarbio rašiklio skrebenimas ant popieriaus lapo. Netgi nuosavas kvėpavimas.
Kiek iš jūsų yra prabudę ryte likus kelioms sekundėms iki žadintuvo signalo? Išjungi jį, nueini darytis kavos ir staiga, kažkuriuo momentu pagalvoji - kodėl? Kuri tavo smegenų (o gal ne jų?) dalis suveikė kaip žadintuvas? O kai tai kartojasi kelias dienas iš eilės? Savaites? Žadintuvo laiko kaitaliojimas nepadeda - kad ir ką bedarytum, atsikeli prieš jam suskambant.
Na, būna kartais, kad nepabundu prieš suskambant signalui…
Tada nepabundi išvis…
Būna ir taip.
Man tie nubudimai vis reguliariai kartojasi. Ypač, kai nueini miegot ”šviesia galva” - ramus, atlikęs visus darbus, žinodamas, kad ryt diena be didelių darbų ar planų. Bet kadangi jau senokai taip ramiai nepavyksta suktis, ir tie išankstiniai nubudimai retesni vis. Šiaip geras jausmas - pasąmoniniai virpesiai kažkokie :)
Man kažkaip atvirkščiai, tokie pabudimai prieš suskambant žadintuvui būdingi tik itin įtemptomis dienomis, kai žinai, kad BŪTINAI turi atsikelti laiku. Tokiu atveju užsiprogramuoju, kažkaip pasąmoniškai. Jau ir pačiam senokai teko tą patirti, tačiau karts nuo karto… :)