Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena
Vasario 16-oji, 1918 metai. 20 tuometinės Lietuvos Tarybos narių susirinko Vilniaus senamiestyje esančiose patalpose, kad priimtų nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Truputį po vidurdienio jie taip ir padarė - nesvarbu, kas vyko toliau, Lietuva Rusijai, Vokietijai ir kitoms šalims parodė, kad yra pasirengusi būti savarankiška ir nepriklausoma.
Man ši diena visada asocijuosis su vaikystėje per radiją mamos klausomomis laidomis, istorijos vadovėliais ir gerklėje verksmą žadinančiu pasididžiavimu, kai po eisenos Elektrėnų gatvėmis visa susirinkusi minia keliant vėliavą centrinėje aikštėje gieda Lietuvos himną. Gaila, kad daugkam mylėti Lietuvą atrodo priimtina tik per krepšinio ar futbolo varžybas, ir tik tada jų lūpose žodžiai “Lietuva, Lietuva” atrodo prasmingi.
Man labiausiai gaila (tačiau tai - tikrų tikriausias gamtos dėsnis), kad žmonės įvertina ir ima gailėtis to, ką praranda. Tačiau tam, kad įvertintum tai, ką turi, turi būti praradęs ir susigrąžnti - būtent todėl mes, lietuviai, taip švenčiame šiandieną, šventėme (minėjome) sausio 13-ąją, ir dar švęsime kovo 11-ąją.
Todėl su didžiuliu tautiniu pasididžiavimu sveikinu visus lietuvius su Vasario 16-ąja, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kad visi taip minėtų šią dieną, o ne tą pora atgal. Man tik baisu, kad po kelių dešimčių metų, tokios tautos dienos apskritai mažai kam reikšmingos ar reikalingos bus.
Aš manau, kad kuo toliau, tuo jos bus svarbesnės. Bent jau, tikiuosi.