Liūto Irštva

be alkoholio šiais laikais - nė žingsnio.

nauji metai, seni metai, kalėdos, kūčios, velykos, žolinės, rugsėjo pirma, helovynas;
penktadieniai-šeštadieniai, koncertai, susitikimai, išsiskyrimai, bokalas alaus pagirioms, pavirstantis daugiau negu bokalu, “penkiasdešimt ant drąsos”;
po sunkios darbo dienos - skardinė alaus prie televizoriaus, prieš miegą - vyno taurė, nervams nuraminti - tas pats penkiasdešimt gramų.

tiek kelių hektarų dydžio maksima bazėje, tiek “vieno ikso” maksimoje alkoholio skyriai yra panašaus dydžio, o pastarojoje rasti skutimosi peiliukų, empiriškai įrodyta, neįmanoma.

kas tame alkoholyje tokio stebuklingo? atsipalaidavimas? bendrų pomėgių su žmonėmis ieškojimas? kvepia alkoholizmu. alkoholis - tau ne brolis, bet jis gali būti tavo draugu. fuck-friend’u. susitinkate kartą per savaitę/mėnesį/kevirtį, intymiai pabendraujate, ryte - šiek tiek gailitės (gailiesi), bet vakare vėl viskas gerai. IKI KITO SUSITIKIMO.

bandau mesti gerti. jau padorų skaičių dienų esu blaivas. dalykas nėra tame, kad anksčiau būčiau labai stipriai gėręs ar kažką - užtekdavo ir tų retų nors reguliarių pasibuvimų “poge”. tam nereikėjo nė “lengvo būdo” (daugiausia dėl to, kad tokio nėra), tereikėjo supratimo, kaip kvailai aš atrodau išgėręs, kai nerišliai kalbu, nepastoviu vienoje vietoje, priimu neapgalvotus (kiek “apgalvojimas” yra įmanomas būnant apsvaigus) sprendimus, net nepradėsiu kalbėti apie pagirias. būdamas aštuoniolikos po gero vakarėlio galėdavau mažų mažiausiai kalnus nuversti, jokio galvos skausmo, pykinimo ar silpnumo. dabar - viskas, ką ką tik paminėjau plius dar daugiau. “diena, išbraukta iš gyvenimo”, kaip mes tai vadiname.

seniai mečiau kažką sau žadėti. todėl į sveikatą.