Apie skrydį
Nuskambėsiu kaip visiškas pirdžius, bet noriu pasiskųsti. Tarkim, tokia situacija - pasitinki draugą ar giminaitį oro uoste, grįžusį po ilgos kelionės, ir žinoma - klausai jo įspūdžių. Iš pradžių:
- Jie mūsų neleido į lėktuvą kokias 20 minučių!
O, kaip baisu.
- Kai jau įleido, turėjome sėdėti pusvalandį, kol pajudėjome.
Oho, irgi baisu.
- Lėktuvuose maistas - visiškas mėšlas, karbonadas, kurį valgiau - aš geresnius šuniui duodu.
Nu ok, suprantam, kad jis šiek tiek perdeda.
- Ten, ore, pradėjo taip kratyti, jog atrodė, kad visą karbonadą iškratys.
O ko norėt, skrendant kelių kilometrų aukštyje? Ten, kur tavęs net neturėtų būti?
- O jau kokį filmą rodė… Gal aštuonis kartus aš jį matęs.
Na, ne kiekvienas tuo skundžiasi, tačiau something along these lines - beveik visada. O kaip tas faktas, kad tu apskritai SKRENDI? Pakyli į orą su velniaižin kiek tonų sveriančiu metaliniu konteineriu, varomu reaktyviniu kuru, PAKYLI Į ORĄ, ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės matė tik paukščius, ir niekada nė negalvojo, kad ateityje skrydis bus taip sukomercintas. Niekas apie atsiplėšimą nuo žemės, pakilimą tarp debesų, magišką oro skrodimą ir nežinia kodėl sugebantį skristi lėktuvą negalvoja kaip apie kažką stebuklingo, jiems tai - būdas nusigauti iš taško A į tašką B. Nieko daugiau, jokios romantikos, jokio jaudulio. Jei ko ir bijo, tai vėluojančių lėktuvų, kai skrenda jungiamaisiais skrydžiais, pasų kontrolės, jei atskrenda iš ne Šengeno zonos, muitinės, jei turi deklaruojamų daiktų, dar ko nors, you name it.
Paskutinį kart lėktuvu skirdau prieš 4 m. Nors tai ir buvo mano pirmas kartas… Patiko, labai. :)
Anyways. Jaunas esu, dar skraidysiu ir skraidysiu…
Taip, pirmas kartas boingu, pirmas kartas “kukuruzniku”, pirmas kartas kariniu AN-26 ar naujuoju Spartan lektuvu gal kazkiek isimine, bet siaip, kai skraidau daug, tai rimtai nebepagalvoji kad tai kazkas tokio. Idomiai pafilosofavai cia ir privertei susimastyti :) O siaip apie ta pati galima isvesti del bet kurio transporto - masina, troleibusas… juk is principo vidaus degimo variklis - ohoho stebuklas ar bent jau tikrai superinis irengnys… kiek triuso, kiek ziniu, kiek metu prireike tam sukurti! O vazinejame ir “ne aciu”. Net nesusimastome :)
Iš dalies sutinku, tačiau:
atsistojome ant kojų -> vaikščiojome -> išradome ratą -> bandėme važiuoti -> buvo nepatogu -> prisijaukinom arklį, kad temptų vežimą -> ilgai važinėjomės vežimais -> garo variklis -> vidaus degimo variklis, etc etc. Iki to, ką turime dabar, buvo kelių dešimčių tūkstančių metų kelias. Aviacija, tuo tarpu, nors viliojo žmones nuo tų pačių rato išradimo laikų, kažkokį apčiuopiamą pavidalą įgavo tik po brolių Raitų žygdarbių, na gal dar Mongolfjė (Dedalo ir Ikaro skrydį bendru sutarimu išbraukiame).