Liūto Irštva

Nuoširdžiai sakau – užpypino mane įstatymleidžiai su savo nesąmonėmis, dievaži.

Šįkart vėl apie alkoholį. Na, nesu aš toks didelis taurelės mėgėjas. Neatsisakau bokalo-kito, pasimėgauju vynu ar konjaku, nieko čia blogo. Visi mes – suaugę žmonės ir galim sau leisti tokius “guilty pleasures”. Betgi gerbiamiems seimūnams, kurie leidžia “blaivystės” įstatymus, tačiau išėję iš posėdžių salės kuo ramiausiai geria ir netgi sėda už vairo, galiu pasakyti – užsipypinkit vietoje, pypt!

Mano blogas – kultūringa vieta, nenoriu keiktis.

Tauta gėrė ne dėl to, kad alkoholis buvo pardavinėjamas visą parą, o dėl to, kad nebuvo darbo. Vietoje to, kad spręstų socialines problemas (alkoholizmas, be abejo, yra viena iš jų, tačiau ji kyla iš nedarbo – ergo užburtas ratas), valdžia nusprendė kirsti per blogio žiedus: atseit, jei nebus kur nusipirkti alkoholio, niekas negers. Kaip tarė, taip padarė – jau šeštas mėnuo, kaip naktimis alkoholio nusipirksi tik baruose, “taškuose” ir iš taksisto bagažinės. Pastarieji, spėju, klesti. Ne taip skaudžiai sumažinti tarifai kandžioja.

Na štai – po 22:00 nei degalinėse, nei kioskuose, nei parduotuvėse alkoholio negausi. Kai kurie kioskai greitai prisitaikė prie padėties: prie būdelių pridūrė pavėsines, pastatė kelis stalus ir taburetes, pasiėmė atitinkamą pažymą, štai tau – buvo kioskas, dabar jau – baras. Pilsto alų ryte, vakare, naktį, kada nori. Normalūs barai (suprask, ne “evoliucionavę” iš kioskų) irgi nesiskundžia – žmonės mieliau laiką leis ten, kur pastoviai gaus išgerti, negu burs iš kavos tirščių ir šoks lietaus šokį dėl ugninio vandens litro. Pastovumas yra vertybė.

Prastai, esu tikras, degalinėms – bent jau mano gimtajame mieste jos buvo vienintelė vieta, kur naktį parduodavo alkoholį. Dabar jos naktį nebedirba – nėra prasmės. Dėl tų kelių prašalaičių, norinčių nusipirkti submariną ar užsipilti litrą-kitą degalų nėra prasmės pernakt laikyti darbuotojo ir mokėti jam pusantro tarifo. Nors imk, ir iš degalinės barą daryk. Praranda žmonės darbą – kokie du žmonės degalinės personale tampa nebereikalingi.

Nelegali prekyba alkoholiu ir jo surogatais klesti. Deja, nėra realios galimybės paskaičiuoti, kiek buvo uždirbta iš tokiu būdu parduotų svaigiųjų gėrimų, tačiau jei už visą ta alkoholio kiekį būtų paimti akcizo mokesčiai, esu tikras, ne vieną mokyklą būtų galima pastatyti. Tačiau čia tik oras, įsivaizduojami pinigai – įstatymo autoriams svarbesnis legaliai nupirkto alkoholio kiekio sumažėjimas. Bet palauk – žmonės vis dar geria, gal net labiau nei anksčiau, bet perka mažiau? Ne, perka atitinkamai daugiau, tik perka ten, kur pigiau, ir kur galima gauti bet kuriuo paros metu, netgi su pristatymu iki namų slenksčio. Dar vakar jis buvo langų plovikliu, dabar tu pjaustai agurkėlius – užkandai.

Liaudis geria, mieli seimūnai, ne iš gero gyvenimo, ir ne dėl perdidelės (jūsų manymu) laisvės. Geria, nes gyvenimas yra sunkus, geria, nes blaivūs negali užmigti, geria, nes neturi darbo, geria, nes bijo būti vieni, o prie taurelės – visi draugai. Ne alkoholio pardavimą reikia drausti, o spręsti problemas. Alkoholio pardavimas gali būti naudingas – mokesčiai juk į valstybės iždą nusėda.

O tuo tarpu – į sveikatą.