Lietuvos rytas šiandien parašė didelį straipsnį apie beraščius kalinius. Iš tiesų, net man pačiam graudu pasidarė - skaitau jau nuo ketverių metų, todėl nesuprantu jų gėdos, tačiau empatija daro savo. Žmogus negali būti laimingas, jeigu nemoka net savo vardo parašyti.
Kaip bebūtų, ši citata negali būti nejuokinga:
Kai kurias raides jis pažįsta. Žiūrėdamas į brošiūros „Teisės problemos“ pavadinimą, suranda tris jam žinomas raides: E, M ir O.
Beraščiai kaliniai, kiek susidariau įspūdį iš straipsnio, mokytis nori, tačiau ne dėl to, kad jiems labai rūpėtų išsilavinimas, o dėl to, kad neturi darbo. Mokantis laikas daug greičiau bėga. Aišku, paklausk to dabartinių abiturientų arba studentų.
tingėjau iki galo skaityti…bet gerai, kad laiko bėgimą nori mokslais, o ne pasistumdymais pagreitinti. bet labai keista, sunku net įsivaizduoti kad šiais laikais dar yra beraščių. kažkada skaičiau kad europoje ne toks jau ir mažas skaičius žmonių negalinčių skaityti/rašyti.
ir dar visokie įgimti dalykai kaip dislekcija etc.
Oi, iš tiesų niekad net nesusimąsčiau, kad Lietuvoj gali būti beraščių žmonių. Na, neskaitant tų, kurie turi atitinkamų smegenų sutrikimų. Keista kažkaip… Tik vat ir man toks įspūdis susidarė, kad jiems tas mokslas nelabai rūpi, svarbu tik laiką prastumt. Ir šito man tiesą sakant labiau gaila, negu pačio to fakto, kad jie beraščiai. Man tikrai sunku suvokti kaip gebėjimas skaityti/rašyti žmogui neatrodo vertybė…
os: Nebūtina ir skaityti iki galo, nes esmė paprasta - ganėtinai didelė dalis kalinių nemoka nei rašyti, nei skaityti. Neįsivaizduoju, ką reiškia toks gyvenimas, tačiau galbūt išmokę skaityti jie atras ką nors geresnio, negu nusikaltimai. Utopiškai skamba, tačiau stebuklų visgi būna.
Nežinia: Kai visą gyvenimą gyveni taip kaip jie, nežinai ką prarandi. Kaip žmonėms, kurie akli nuo gimimo. Paralelės pačios išsiveda.