Empiriniai tyrimai ir praktika

T’sakant, neturi ką rašyti - nerašyk. O aš turiu.

Fortūna man šypsosi nuo pat rugsėjo - kažkaip stebuklingai sukuosi su mokslais beveik nieko nedarydamas, valio mūsų koledžui, jo dėstytojams ir praktikos vadovams. Praktika truko mėnesį, vakar baigėsi, tai atšventėm, nors nė karto nebuvau joje. Tai tiek.

Kadangi, kaip jau minėjau, vakar atšventėm praktikos pabaigą, šiandien neblogai pagiriojau. O darbe pagirioti - ne pyragai. Jei ne masyvus kiekis kavos, nebūčiau ištvėręs. Darbo, galima sakyti, nedaug. Bent šioks toks pasiekimas - padėjau keleiviams, skridusiems į Italiją į kažkokį kruizą. Kažkas iš mano skaitomų blogų taipogi ten vyko.

Tai tokia dienos pabaiga. Tuoj nusileis Rygos lėktuvas, ir važiuosiu namo. Miegoti. O rytoj vėl dirbsiu. Ir paskui ilsėsiuosi. Nors… Palauk. Ne, pirmadienį juk paskaitos. Reikia galų gale ir ten pasirodyti. Jau spėjau ir pamiršti, kas tai per daikc ir su kuo ans valgoms.

P.S. Empiriniais tyrimais paneigiau hipotezę, kad tiems, kuriems nesiseka kortose, sekasi meilėje. Maniškiame fronte - nieko naujo. Ir niekam neskambina varpai. Jokie.

Neprausti puodeliai

Been a while nuo paskutinio posto. Lygiai dvi savaitės. Vakar net Evelina mane paprotino - rašyk. Nerašiau, nes paprasčiausiai nebuvo ką. Jei būčiau rašęs apie tai, kaip man sekasi, perdaug juodas įrašas gautųsi.
Mūsų darbo kolektyve vyksta nuožmi kova su tais, kurie neplauna savo puodelių, indų ir viso kito. Visi buvo įspėti, kad jei išeis palikę juos neplautus, ras šiuškliadėžėje. Vienas ten taip ir atsidūrė, ir turbūt ne tik todėl, kad neplautas buvo - jo šonai didžiuodamiesi nešiojo “Darbo partijos” logotipą. Todėl šiandien ryte atėjęs į darbą (o taip, dirbu nuo 4:00) visai nenustebau staff’o kambaryje ant stalo radęs savo puodelį (net ne visai savo, jis buvo “niekieno” kai atėjau dirbti) su priklijuotu lapeliu: “Valdemarai, nuprausk mane, kitaip galiu atsidurti šiuškliadėžėje”. Na, išprausiau, ir vėl iš jo kavą geriu. Vakar paparasčiausiai skubėjau namo.

Hellboy II vertimas

Žiūriu filmą, Hellboy II, o ten su lietuvišku vertimu. Bet tokiu lievu, kokio dar nesu girdėjęs - verčiama pažodžiui. “How will he get in, it’s not even a chimney. - Oh, he has his own way” verčiama “Jis turi savo kelią”. Ble, atrodytų, kad vertėjas Google Translator naudotųsi.

Update: “I’ll become… a father?” verčiama “Aš ateisiu… Tėvas?”. Pyzė, achujėju, kas per bybgalvis sugalvojo išversti filmą visiškai nesuprasdamas nė žodžio, kas orginaliam soundtracke kalbama ir stopudovai išsivertęs viską per GTranslator.

Per didelis pasirinkimų kiekis klaidina ir painioja

Muzika visais laikais buvo kažkoks stebuklingas dalykas. Žmonės pašvęsdavo gyvenimus, kad galėtų atsidėti kūrybai. Amžiams bėgant gimdavo nauji stiliai, instrumentai, kompozicijos, skoniai, mirdavo ir nugrimzdavo į užmarštį seni. Tas “gyvybės ratas” sukasi iki šiol, ir manau, ypač intensyviai sukasi jau kelis paskutinius metus, kadangi internetas įgalino naują informaciją sklisti tūkstančius kartų greičiau nei anksčiau. Muzika vaidino didelį vaidmenį didžiosiose dvidešimto amžiaus revoliucijose (pankai, hipiai, etc), padėdama žmonėms išreikšti save ne tik smurtu, protesto akcijomis ir atsišaukimais “zinuose”.

Prieš keliolika ar keliasdešimt metų melomanu laikytas asmuo, turėjęs savo fonotekoje dvidešimt - trisdešimt garso įrašų plokšteliu ar garsajuosčių, tuo tarpu dabar žmonės kaupia savo muzikos kolekcijas skaitmeniniu pavidalu savo kompiuterių kietuosiuose diskuose. Retai pas kurį rasi mažiau nei 10GB muzikos, o kai kurie gali pasigirti net kelių šimtų gigabaitų muzikos failų kolekcijomis (esu tikras, yra ir tokių, kurie turi terabaitus muzikos). Mano paties muzikos kolekcija siekia 20GB, ir preliminariais duomenimis ji per artimiausius metus turėtų išaugti kelis kartus. Tai įtakojo Youtube klipų gausa ir tokių programų, kaip FreeYoutubeToMP3Converter atsiradimas. Ir dabar, nutaikęs laisvą akimirką ir gerą interneto ryšį graibstau viską, kas krinta į ausį, ir tai nusėda į mano duskasukį.

Visgi, kaip bebūtų, 90 procentų mano turimos muzikos yra ta, kurią klausau dažniausiai. T.y. beveik jokios nereikalingos muzikos. Jokių šiukšlių, kurias išsisaugoji su mintim “Ai, gal kada paklausysiu”. Jei man muzika nepatiko - iškart ją ištrinu. Ir visgi, kad ir kaip džiaugčiausi, kad beveik bet kada galiu pasirinkti muziką, atitinkančią mano esamą nuotaiką, kai prieš eidamas į lauką norių ką nors įsimesti į nešiojamą grotuvą, beveik visada užsiparinu ir pranaršęs muzikos aplanką kelioliką minučių numoju ranka ir metu “bet ką”. Dažniausiai tai būna tai, kas rečiausiai skamba foobare.

Žinau, kad ne man vienam taip, ir tas dalykas pasireiškia visur, kur tau reikia rinktis iš daugybės dalykų - kuo jų daugiau, tuo sunkiau išsirinkti. Ir baisiausia, kai reikia rinktis kokį nors drabužį ar batus - ir tie gražūs, ir tie patogūs, ir tie faini. Norisi griebti belekuriuos ir bėgti, tačiau sustoji, nes žinai, kad grįžęs namo ir apžiūrėjęs pirkinį šviesia galva suprasi, kad nusipirkai šūdą. Taip ir šiandien - nusipirkau žieminį paltą, ir, dėkui mano sesers sveikam protui, grįžęs ir apžiūrėjęs patapau dar laimingesnis ir dar labiau juo patenkintas.

O empėtrioškė dar vis tą pačią muziką jau kelinta savaitė groja. Neprisiverčiu perrašyt. Peržiūriu aplanke esančius atlikėjus, ir suprantu, kad nieko labiau tinkančio nerasiu. Gal jau radau tobulą komplektaciją? Ne… :-)

Grand barako tūsas №1

Nesumeluosiu pasakydamas, kad vakar absoliutiškai pakėlėme baraką į orą.

Atsikėlėm tik kokią dvyliktą dienos, pradėjom ruoštis, nešti baldus. Kokią trečią valandą kambaryje liko tik šaldytuvas ir lova, kurią pavertę šonu gavome barą, visai tinkamą vartojimui. Įsukome neono lempą, dar keli paskutiniai štrichai, paskutiniai atiduoti kvietimai, alcohol-run’as ir mes pasiruošę.

Penktą pasirodė pirmosios dalyvės, per pusę valandos maždaug visos ir suėjo. Sakau visos, nes tik panelės su kvietimais buvo :-) Tik metęs žvilgsnį į kambarį supratau, kad žada būti nepakartojamas vakaras - panelės nestoviniavo pasieniais, o iškart puolė šokti, vaišintis, vienžo - linksmintis. Mes dar dieną gavome leidimą iš bendrabučio vedėjos, a la „galite daryti tūsą“, tad muzikos labai tyliai neleidome. :-) Žinoma, nepraėjus net valandai nuo tūso pradžios prasidėjo nepasitenkinimas, kad neleidžiame eiti rūkyti. Kai kurios panelės įsigudrino rūkyti kitame bloko kambaryje, tačiau buvo griežtai įspėtos >:( O taip, aš kartais būnu piktas.

Žinoma, vėliau visi tam kambaryje ir rūkėm, jei netingėjom eit į lauką. Brendis, degtinė, kažkokie spalvoti gėrimai liejosi laisvai, Aurimas ir Tomas, kurie stovėjo už baro, darbo trūkumu tikrai nesiskundė. Niekas nepyko dėl sudaužytos brendžio puslitrinės, nes dar vistiek buvo daromi keli neplanuoti alcoholio reidai. Nuotaika buvo nepakartojama, tiek laimingų veidų vienoj vietoj paskutinį kartą mačiau tik po Man Utd - Chelsea rungtynių :-)

Visgi pabaiga atėjo nelauktai - niekaip negalėjau patikėti, kad jau prabėgo šešios valandos! Atrodė, kad ką tik pradėjom. Šokau kaip niekada bendrabutyje neteko, dėl ko dabar sunkoka vaikščioti - kojas skauda. Smagiausia tai, kaip merginos vaikinus šokdino - o gal tai buvo atvirkščiai :) Kaip bebūtų, dėmesio trūkumu anaiptol nė vienas nesiskundėme. Kai kuriems jo gal kiek ir perdaug buvo :-)

Visi atsiliepimai, kuriuos girdėjau iš pakviestųjų, buvo hyper-teigiami. Maždaug „blem, kad dažniau tokių būtų, kaip niekas anksčiau nesugalvojo, mes irgi taip darysim“. O aš klausau, šypsau į ūsą ir galvoju „O kas daugiau, jei ne mes?“. Atrodytų, kad vieninteliai gyventojai barake esam. Matyt, yra lengviau ir paprasčiau susirinkti į didijį bloko kambarį, susėsti ratu ant lovų ir sukti ratu brendžio ar degtinės butelaitį, negu įdėti šiek tiek pastangų ir padaryti šventę, kuri dar geras kelias savaites bus pagrindinė pokalbių tema tarp dalyvavusių ir nepakviestų (kurių, be abejo, atsiprašome - kambarys ne guminis).

Rytas, be abejo, nebuvo iš tų, kur atsisėdi lovoje, pasirąžai ir sakai „Velnias, kaip puikiai miegojau!“ :-) Atsikėliau ne savo kambaryje (nes manajame baldų nėra), puikiai prisiminiau, kad užmigau su panele, o atsibudęs radau ją kitoj lovoj - sakė, bloga pasidarė. Perėjau per kambarius, kur miegojo kolegos organizatoriai, prižadinau daugumą, sakau, reikia eiti tvarkytis. Aišku, pirma parūkėm, atsigėrėm kavos, ir tik tada, kupini jėgų ir ryžto atsidarėme kambario, kuriame vyko visas veiksmas, duris. Pirmas vaizdas daug optimizmo nesuteikė.

Nekaltas praeivis pagalvotų, kad tai - kokia nors bomžų lindynė, geriausiu atveju - nuo gaisro nukentėjęs kambarys: Už baro - didžiulė krūva butelių, jų šukių, maišelių, vienkartinių stiklinaičių. Visa „šokių aikštelė“ buvo nubarstyta baltų popieriaus lapų skiautelėmis, kurios labai tvarkoj atrodė naktį šviečiant neonui - deja, ryte ir dienos šviesoje taip gražu nebuvo. Teko vos ne visas tas skiauteles gramdyti nuo grindų, sulaistytų brendžiu, degtine, alumi, kitais neaiškios paskirties ir sudėties skysčiais. Visgi, kiek paprakaitavę išplovėme grindis, išnešėme šiukšles (ačiū Evelinai), išgėrėm dar kavos, vėl parūkėm. Nešti baldų atgal į kambarį jau neberizikavom - pagiringos nuotaikos sakė, kad šis reikalas gali baigtis blogai :)

Dar paskutinį kartą išgėręs kavos su Agnyte (ir pas ją pavalgęs :) išlėkiau į darbą, kur dabar ir esu. Kaip bebandyčiau pasinerti į darbo reikalus, prieš akis iškyla vakar dienos vaizdai. Buvo visiškas pankrokas. Neilgai truks, kol padarysim №2, prižadu sau ir jums. Ir šįkart reikės suderinti taip, kad Eimantė galėtų dalyvauti - sakė, labai gailisi, kad teko dirbti vakar vakare. :-)

Maxima

“Lietuvoje veikiančios mažmeninės prekybos rinkos lyderės MAXIMA LT, UAB pardavimai per pirmuosius devynis šių metų mėnesius augo 28,4 proc. ir sudarė beveik 4,7 mlrd. Litų. Tai yra šiek tiek nei 1 mlrd. litų daugiau nei tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu.” (maxima.lt)

Jau kažkaip nejuokinga darosi. Einu į maximą vištienos ir riešutų pirkt.