Apie skrydį

Nuskambėsiu kaip visiškas pirdžius, bet noriu pasiskųsti. Tarkim, tokia situacija - pasitinki draugą ar giminaitį oro uoste, grįžusį po ilgos kelionės, ir žinoma - klausai jo įspūdžių. Iš pradžių:

- Jie mūsų neleido į lėktuvą kokias 20 minučių!

O, kaip baisu.

- Kai jau įleido, turėjome sėdėti pusvalandį, kol pajudėjome.

Oho, irgi baisu.

- Lėktuvuose maistas - visiškas mėšlas, karbonadas, kurį valgiau - aš geresnius šuniui duodu.

Nu ok, suprantam, kad jis šiek tiek perdeda.

- Ten, ore, pradėjo taip kratyti, jog atrodė, kad visą karbonadą iškratys.

O ko norėt, skrendant kelių kilometrų aukštyje? Ten, kur tavęs net neturėtų būti?

- O jau kokį filmą rodė… Gal aštuonis kartus aš jį matęs.

Na, ne kiekvienas tuo skundžiasi, tačiau something along these lines - beveik visada. O kaip tas faktas, kad tu apskritai SKRENDI? Pakyli į orą su velniaižin kiek tonų sveriančiu metaliniu konteineriu, varomu reaktyviniu kuru, PAKYLI Į ORĄ, ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės matė tik paukščius, ir niekada nė negalvojo, kad ateityje skrydis bus taip sukomercintas. Niekas apie atsiplėšimą nuo žemės, pakilimą tarp debesų, magišką oro skrodimą ir nežinia kodėl sugebantį skristi lėktuvą negalvoja kaip apie kažką stebuklingo, jiems tai - būdas nusigauti iš taško A į tašką B. Nieko daugiau, jokios romantikos, jokio jaudulio. Jei ko ir bijo, tai vėluojančių lėktuvų, kai skrenda jungiamaisiais skrydžiais, pasų kontrolės, jei atskrenda iš ne Šengeno zonos, muitinės, jei turi deklaruojamų daiktų, dar ko nors, you name it.

The Shashawnk Redemption [warning - spoiler ahead]

Šiandien pagaliau radau laiko ir kompaniją pažiūrėti neseniai parsisiųstą filmą The Shashawnk Redemption. Tai - senas filmas, skaičiuojantis penkioliktus metus, nominuotas septyniems oskarams ir dar krūvai kitų apdovanojimų, ir jo IMDB reitingas - 9,2/10. Tai - ganėtinai įspūdinga.

Pirmas įspūdis - ne visai tai, ko tikėjausi. Maniau, kad tai bus niūrus, piktas filmas, nupasakojantis tamsią kalėjimo realybę, tačiau gavau ne visai tai. Pagrindinis herojus - sėkmingas banko tarnautojas, kurio žmona su meilužiu yra nužudoma, ir jis tampa pagrindiniu įtariamuoju. Teismui nesuradus tai paneigiančių įrodymų, jis pasodinamas į kalėjimą iki gyvos galvos. Nė akimirkai neišsižadėdamas savo nekaltumo jis pakliūna į negailestingą kalinių pasaulį, kur visi yra nekalti. Būdamas ne visai toks, kaip visi, jis savaime iškrenta iš daugumos, tačiau tai jam padeda susirasti draugų, taipogi ir priešų. Kartą padėjęs sargybiniui susitvarkyti su jo mokesčių problemomis, jis tampa ir visų sargybinių patikėtiniu. Maža to - kalėjimo viršininkas patiki jam visą kalėjimo buhalteriją, tuo pačiu ir kyšių, nešvarių pinigų ir jo plovimo apskaitą. Su vieno naujo kalinio atvykimu pagrindinis herojus įgauna vilties, kad gali būti išteisintas ir grįžti į laisvę, tačiau kalėjimo viršininkas to neleidžia - bankininkas žino per daug. Naujokas yra nužudomas, o su juo - ir viltis išeiti kaip laisvam ir neteisingai apkaltintam žmogui. Dvidešimt metų brandintas pabėgimo planas vieną lietingą naktį pagaliau įvykdomas, ir herojus tampa laisvu žmogum. Pasinaudojęs per juodosios kalėjimo buhalterijos tvarkymą įgyta nauja asmenybe jis tampa itin turtingu žmogum, neturinčiu jokios praeities, tik švarų lapą piešti ateičiai. Visus nusikalstamos kalėjimo viršininko veiklos įrodymus perdavęs teisėsaugai jis iškeliauja į rojaus kampelį Meksikoje, kur prie jo prisijungia vėliau iš kalėjimo išėjęs jo geriausias draugas.

Pirmasis de javu mane aplankė, kai vienas iš kalinių pasirodė laikantis paukštį - varną - kaip naminį gyvūnėlį. Iškart prisiminiau Prison Break ir senį su katinu. Vėliau - visų “Sisters” vadinama grupelė kalinių, kurie, kaip leido suprasti kiti kaliniai, prievartavo visus naujokus. Prison Break toks irgi buvo, Theodor T-Bag Bagwell. Na ir apskritai, daugmaž kiekviena detalė man priminė serialą. Čia žinoma, atleiskite už neteisingą įspūdį - tai serialas man primena filmą. Wentworth Miller tuo metu, kai buvo statomas filmas, dar jogurto reklamose filmavosi.

Bendras mano filmo vertinimas - daugiau nei geras, duodu 10 balų. Malonu buvo žiūrėti į nesenstantį Morgan Freeman, labai gerą kitų aktorių vaidybą, puikų scenarijų, režisūrą. Puikiai nuteikiantis, optimistiškas filmas.

Paauglys ir muzika

Paauglystė ir muzika, mano manymu, yra neatsiejami dalykai. Karta, buvusi prieš mus, tai patyrė pačiomis ryškiausiomis spalvomis, nes jų paauglystės laikotarpiu vyko Didžioji muzikos revoliucija. Mes tematėme jos baigiamuosius potėpius, tačiau to pakako. Šiandienos paaugliai gyvena laikotarpyje, kurį labai taikliai apibūdino (pats to nežinodamas) Leo Pravalas iš “Brėmeno muzikantų”: “Visa muzika yra jau sukurta, tik dar ne visi pinigai paimti”.

Muzika paaugliui yra viskas - ideologinis vadas, paguoda, linksmybės, lopšinės, rytinė kava, bendravimo priemonė ir informacijos šaltinis. Nuo to, ant kokios muzikos “užsiraus”, priklauso jo artimiausi gyvenimo mėnesiai, metai, o kartais - ir visas gyvenimas. Šiuo atveju aš kalbu tik apie tą muziką, kuri yra klausoma, o ne grojama. Pavyzdžiui, punkrock’o klausantys paaugliai rizikuoja įsivelti į aktyvizmo sūkurį, tapti vegetarais ar veganais, kovoti prieš rasizmą, lyčių nelygybę ir kitas pasaulio negandas, arba tapti pochuistais, tranzuoti po Lietuvą ir Europą, rūkyti, gerti, vartoti narkotikus, užsiiminėti laisvu seksu, neskambinti namo ir netgi baigti mokyklą blogais pažymiais, arba išvis jos nebaigti. Tuo tarpu lengvos pop-muzikos besiklausantys paaugliai arba ir toliau jos klausys, ir niekas perdaug jų gyvenime nepasikeis, nebent tai, kad jie netranzuos po Lietuvą ir mokyklą jie visgi baigs, arba pradės klausyti klubinę muziką, savaitgaliais eis į naktinius klubus ir tam, kad būtų linksmiau ir nepavargtų šokti, suvalgys po žydrą tabletę. Nelabai žinau, kokios yra sunkaus metalo klausančių paauglių perspektyvos - jie vistiek auginasi plaukus, geria alų, krato galvas ir užsiiminėja laisvu seksu.

Vis dėl to dažniausiai paaugliai klauso visokią muziką, kuo didesnį įvairių skirtingų stilių kiekį. Tai jiems padeda palyginti, rasti artimiausią širdžiai skambesį ir paprastai metams bėgant nusistovi bent kažkas panašaus į vieno stiliaus muziką. Nesvarbu, ar tai būna roko muzika, ar metalas, ar popsas - svarbu, kad jaunuolis randa save ir savo kelią. Deja, iš mano ~penkiasdešimt G muzikos nebūtų įmanoma nusakyti, kokį stilių aš mėgstu labiausiai. Bet čia viskas legalu, galiu sau leist būti nesusitupėjusiu - juk kai kuriose pasaulio šalyse (ir daugelyje Amerikos valstijų) aš dar net alkoholio gerti negaliu.

Klausimas skaitytojams:
Kokią muziką klausėte paauglystėje, ir kaip ji pasikeitė jums subrendus? Jeigu jau subrendote, be abejo. Kaip muzika jus veikė jaunystėje, ar tai įtakojo jūsų pasaulėžiūrą, ar tai tebuvo garsai, sklindantys iš radijo imtuvo, kad nebūtų nejauku? Prašau sugaišti dvi minutes brangaus jūsų laiko ir komentuoti, man tai daug reiškia ;-)

Pavasaris? Ne, dar palauk…

Visiems, gimusiems pavasarį, šis metų laikas yra kažkas ypatingo. Tai ne tik bundanti gamta, pasibaigęs stagnacijos laikotarpis - žiema, bet ir įžanga į tai, ko visi laukia labiausiai - Vasaros. Maudynės jūroje ar ežere, šašlyko kepimas sode, nokstantys obuoliai, trumpi sijonai. Atostogos, galų gale, šaltas alus balkone stebint besileidžiančią saulę, linksmybės visą naktį kur nors Vilniaus centre.

Bet perdaug į priekį aš… Šiandien - pirmoji pavasario diena, tiesa, kalendorinio. Jau prieš kelias savaites galvojome, kad pagaliau baigėsi šalčiai, gal daugiau tikėjomės to, tačiau temperatūra vėl staigiai krito, prisnigo pilnus kiemus, ir bent kol kas sprogstančių pumpurų ir atšylančios dirvos kvapo nesijaus… Visgi esu tikras, kad tik kol kas. Šių metų žiema, palyginus su pernykšte, buvo tiesiog vadovėlinė.

Jau nepamenu su kuo, tačiau tikriausiai kai buvau grįžęs į Elektrėnus, su kažkuo šnekėjom, kaip pasiilgom vasaros. Elementariausio sėdėjimo kur nori, ant žemės, suoliuko, molo prie ežero, žolės, bibliotekos stogelio… Žiemą tiek daug dalykų, kurie vasarą yra savaime suprantami, tampa daug sudėtingesniais.