And you should start a conversation with that

- And you should start a conversation with that.

Ką tik baigiau žiūrėt The Traitor, ir ši frazė labai prajuokino. Filmas nuostabus, intringuojantis, parodantis visai kitą terorizmo ir mitų apie jį pusę. Rekomenduoju visiems.

Sergu

Neužmiegu. Kosčiu, vemiu kosuliu, spjaudau ir ryju snarglius, akyse žalia - mėlyna, o ryte į darbą. Screw all.

Gavnopolis

Jau įraše apie batus minėjau, kad vakar buvau Gavnopolyje. Pačios išvykos tema buvo dovanų artimiesiems pirkimas, tačiau everything got out of hand. Man - nauji batai, dar nužiūrėjau marškinius ir kaklaraištį (mano naujas fetišas), sesė - dar krūvą niekniekių. Taip slankiojau paskui sesę („nu užeinam čia, gal kas naujo bus“), ir stebėjau.

Pastebėjimas: batų parduotuvė „Danija“, būrelis moterų matuojasi batus sėdėdamos, o šalia stovi jų vyrai/draugai, tačiau nutaisę tokias minas, kad atrodo, lyg kas nors juos kate devynuodege plaktų. Šyptelėjau, nes panašiai jaučiausi.

Pastebėjimas du: kažkuri vaikiškų žaislų parduotuvė (būna ir nevaikiškų žaislų parduotuvių, tik jos vadinasi „Senukais“), jauna pardavėja - konsultantė padeda vidutinio amžiaus moteriai.
- O ten tas mėlynas, kur akys didelės - Batmanas?
- Ne, tai - Spaidermenas.
- A, tai man Supermeno nereikia…

Tai tiek. Darbas beveik prasidėjo.

Nauji batai

Nusipirkti naujus batus man - žygdarbis. Nešiojau senuosius tol, kol visai ant manęs neužpyko. Vakar, ta proga, kad vistiek buvau Lietuvos “pramogų sostinėje” Gavnopolyje, užsukau į vieną iš milijono batų parduotuvių ir nusipirkau naujus. Nelabai mėgstu stoviniuoti, galvoti, svarstyti, lyginti ir kitaip gaišti laiką pirkdamas daiktą: atėjau, pamačiau, patiko - pasimatavau, tinka - imu. Simple as that.

Tačiau nusipirkti batus yra tik dalis žygdarbio. Reikia išmokti su jais vaikščioti, o tai prilygsta Lozoriaus prisikėlimui. Ir žinoma, ypač tada, kai lauke minusas, lengvai pašalę ir su naujais batais esi kaip karvė ant ledo. Ta proga eidamas į taksi vos neprisėdau.

Kaip bebūtų, nors ir sunku priprasti, naujų batų reikia. Ir tai, kad juos nusiperki, prideda papildomų pasitenkinimo savimi taškų.

Sekmadienis

Sekmadienis - tai diena, kai dirbti yra bauda. Kitomis dienomis tai daryti yra visai pochou.
Keltis sekmadienį 3:30 - kažkas labai žiauraus. Ir 5:00 atvažiuoti į darbą tam, kad išskraidintum vieną lėktuvą, ir pirmojo sulauktum tik 12:05 - taipogi LABAI žiauru.
Ir kai per naktį parsiųstas Star Wars Jedi Knight - Jedi Academy kažkodėl nusprendžia nepasileisti, ir tenka užstatyti siųstis dar vieną žaidimo dalį tikintis, kad dabar viskas bus gerai - taipogi kažkas su polėkiu.
Ir prisiminti, kad kažko nepadarei, tačiau yra sekmadienis, ir tai padaryti nelabai įmanoma. Tas irgi yra žiauru.
Ir visai nelinksmina tai, kad geriausias draugas vakar grįžo iš Vokietijos, nors tai ir yra labai gerai. :-)

Star Wars: Jedi Knight - Jedi Academy

Su sąlyga, kad peržūrėjau visas iki šiol išleistas Star Wars: The Clone Wars serijas, ėmiau rimtai domėtis ir savanoriškai užsikabliavau ant Star Wars, visiškai to nesigailėdamas. Todėl susigraibiau Jedi Academy torentą ir jau po daugmaž dešimties valandų jį turėsiu savo kompe. Smagu, nors dainuok. :-)
Tuo tarpu rytoj dirbu nuo penkių ryto. Turiu greitai eiti miegot, kitaip ko vakarykščio padauginimo galiu šiandien ir neatsikelt. :)

Kalėdinis VLC - visai nepykdo

Priešpaskutiniame įraše jau minėjau, kad nejaučiu kalėdinės nuotaikos. Nedomina manęs ir kiti su šia švente susiję dalykai. Tačiau iš solidarumo tyliu, bent jau balsu nekalbu apie tai. Blogas man yra tribūna.
Tačiau, koks bebūčiau skeptikas, tokie dalykai, kaip pavaizduotas kairėje, man sukelia nenumaldomą norą šypsotis. Ne ironiškai, ciniškai ar pašiepiančiai, o geranoriškai ir nustebintai. Tikrai gražu, kai idėjos yra įgyvendinamos būtent taip. Juk aš net nepamačiau, kaip tai įvyko. Ir dabar galvoju, ar senesnės VLC versijos irgi turėjo šią savybę? Nes užmušk, nepamenu, kas vyko pernai švenčių laikotarpiu.

P.S. Mhm, ir prie to paties. Jau siunčiuosi paskutinę Star Wars: The Clone Wars seriją, todėl šiandien reikės visas peržiūrėt.

Ramybė ir jokio skubėjimo

Tyla, ramybė. Jokio skubėjimo, lakstymo, bagažų ir keleivių. Juk vos atėjęs į darbą puoliau lakstyti lyg pakvaišęs: deportuoti, krūvos nelydimo bagažo, keleiviai, kurių bagažas neatėjo. Ir taip visą dieną. Kaip skrydis, taip naujiena. Vis dėl to spėjau žaidimų teorijos paskaitai parašyti knygelę, sumaketuoti ir atsispausdinti. Kaip ir gerą šūsnį kitų mokslui reikalingų tekstų. Sesija ant nosies.

Su didelėm viltim laukiau šio vakaro (laiku grįšiu namo, nusiprausiu, paskaitysiu GR, ir miegoti), tačiau ne viskas ėjosi taip, kaip norėjau. Skrydis, kuris beveik niekada neapvilia punktualumu (ir niekada neapvilia bagažu, mat stiuardesės prieš skrydį pagal sąrašą sutikrina, ar visi bagažai lėktuve), ėmė, ir pavėlavo. Nei daug, nei mažai, beveik keturias valandas. O aš likau laukti, kas visai nekeista.

Laukiau laukiau, susitvarkiau ofisą, atsispausdinau likusius tekstus, klausiau daug scorpionų, ir nusileido lėktuvas. Kol keleiviai atvažiavo iki terminalo, perėjo pasų kontrolę, tuomet - pasiėmė bagą, praėjo nemažai laiko. Išsikviečiau taksi, ir jau važiuodamas namo pagalvojau: “Neapsimoka miegoti”. Taip. Sulauksiu pirmo troleibuso, ir į baraką. Todėl sėdžiu dabar iš dušo išlindęs, laukiu.

Kalėdinių nuotaikų persmelkta krizė, ar krizės persmelktos Kalėdos?

Seniai seniai, prieš gerus dvidešimt vienerius metus, kai tūlos pilietės pilve užsimezgė gyvybė, kuri dabar jau užaugo ir rašo šį blogą, tai naujai gyvybei buvo sodinamos charakterio savybės. Ir subtilybės. Tada, per kažkokį keistą nesusipratimą ar susipratimą, jam nebuvo įsodintas genas, kuris atsakingas už kalėdines nuotaikas, keistą obsesiją visiems linkėti „gerų švenčių“ ar pulti į depresiją nežinant ką nupirkti buvusiam kolegai, su kuriuo galbūt susidursi kokiame nors senų pažįstamų susibūrime. Trūksta jam dar ir to genų bloko, kuris atsakingas už grožėjimąsi kičiškai papuoštomis eglutėmis Vilniuje, ar aikčiotų pamačius, kaip mirkčioja girliandos parduotuvių vitrinose.
Kalbant abstrakčiai, nesuprantu Kalėdų. Visi rėkte rėkia, kad tai turi būti rami šeimos ramybės ir susikaupimo šventė, tačiau viskas, ką matau, tai šurmulį, skubėjimą, stresą, maniją pirkti, kaupti ir keistą fetišą visiems kalėdiniams niekučiams, kurių pilna Pilies gatvė ir didieji prekybos centrai.
Matyt, tai ne tik paveldimumo ar natūralios alergijos masinei beprotystei kaltė. Šias Kalėdas gali apkartinti ir cinizmo jų adresu pridėti tai, kad rytoj galiu sulaukti skambučio iš darbo, kad per du mėnesius turiu atsisveikinti. Etatų mažinimas, krizė, pizė. Vien tuo gyvenant, vien tai girdint ir tik tom temom su aplinkiniais tekalbant gali imti norėtis atsiriboti nuo visko aplinkui. Televizija, radijas, bulvarinė spauda - visa tai galiu drąsiai palikti praeičiai. Nebežiūriu, nebeskaitau, nebeklausau. Neįdomu. Tik kaip atsiriboti nuo to, kas taip drastiškai darko viską, kuo gyvenu? Darbas, kainos, žmonės. Visur jaučiasi ta pati nuotaika: Vsem chana, nu nam - krizė.
Pradėjau Kalėdomis, o baigiau krize. Kaip gaila bebūtų, ši krizė bus daugelio dalykų pabaiga.

Laiškas

Gavau šiandien laišką. Popierinį. Su sveikinimais, ant kalėdinio popieriaus, visą tokį… tokį :-) Paskutinį kartą skaičiau sau adresuotą laišką prieš gerus kelis metus, turiu omeny ne visokius atleidimo iš darbo ar karinio šaukimo laiškus :-) Rytoj parašysiu pats ir išsiųsiu. Gal netgi dažniau reikės tai daryt :-)