Sveiki, aš - Vardenis Pavardenis, ir aš gyvenu internete

Šiek tiek limpa akys, bet kad jau užsiroviau ant geros temos, tai turiu parašyti.

Internete išsaugoti savo identitetą yra gana sunku – ypač jei naudojiesi socialiniais tinklais, nes daugelis jų pateikia asmens informaciją daugiau ar mažiau prieinamą iš išorės. Pavyzdžiui, susipažinau su viena užsieniete, ir jos numerio neturėjau, nes ji dar neturėjo lietuviško numerio (pasitikau ją tiesiai iš oro uosto), tad pabandžiau info apie ją paieškoti facebook’e. Neradau, tad pasidomėjau apie socialinius tinklus, populiarius jos šalyje. Bingo, tai hi5. Paieškau ten – randu profilį su nuotraukomis, informacija, kuo tik nori. Kas gerai šioje situacijoje? Praktiškai nieko, tik aš galėjau pažiūrėti, kaip ji atrodė kelis metus atgal. Vistiek ji man pati parašė po kelių dienų :)

Aš pats esu pateikęs savo vardą, pavardę ir gimimo datą keliose vietose - facebook‘e, frype.lt, žinoma gmail’e (ir tuo pačiu visam google’ui => pusei interneto). Kartu su šiais duomenimis – nuotraukos, asmeninio gyvenimo nuotrupos (facebook statuso atnaujinimai), „posting on my wall“, etc. Tuo rimtai besidomintis žmogus iš šių trupinių gali susirinkti pakankamai informacijos, kad susidarytų apie mane puikią nuomonę – ne ta prasme, kad gerai apie mane galvos, o kad labai daug apie mane žinos. Ar mane tai gąsdina? Ne. Visai gal įdomu būtų :)

Aš nebijau pateikti savo asmens duomenų internete, nors vengiu tai daryti perdaug dažnai. Ir tik jeigu visiškai pasitikiu servisu, registruojuosi ten savo vardu ir pavarde bei nurodau tikrąjį el pašto adresą. Kitais atvejais, jei serviso man tereikia vienkartiniam dalykui, registruojuosi belekokiu vardu ir specialiai tam reikalui laikomu pašto adresu. Ne veltui – ta dėžutė praktiškai kaskart tikrinant papila triženklį skaičių spamo laiškų. Bent jau anksčiau.

Kaip rašo ir kolega blogeris G. Gasiulis, rašymas savo vardu ir pavarde kai kuriais atvejais (dauguma, mano manymu) prideda tekstui reikšmingumo taškų. Ieškodamas telefono ar kompiuterio aprašymo kokiam nors bloge (nes subjektyvi nuomonė dažnai daug objektyvesnė ir suprantamesnė, nei sausi testų rezultatai), labiau pasitikėsi nežinau.lt ar Original’o blog’u, o ne kietuoliux13.

Kaip bebūtų tai faina ir naudinga (kartais), šia informacija dalintis ir ją skleisti reikia atsargiai - ne visi žmonės yra geri ir ją renka tik savišvietos tikslais. Todėl kreditinių kortelių numeriai, cvv kodai ir panašūs dalykai telieka užrašyti ant maksimos čekio antros pusės ir saugiau laikomi tarp kitų svarbių daiktų jūsų rankinėje. :)

Filed under asmeniškumai, internetas, visuomenė | Comments (3)

Kuo šis rytas turi būti kitoks?

Kuo šis rytas turi būti kitoks, nei visi buvę prieš ar dar būsiantys? Niekuo, atsakysite. Tik dar pasitikslinte - „Kieno rytas?“.

Paprastai jis neturi vardo. Prisistatydamas nesako „sveikas, aš <vardas>“. Jis savo vardą sako pirmaisiais sakinio žodžiais, ir jam visai nesvarbu, kad tada pašnekovams sunku jį suprasti - jis kartais netgi siekia būti kuo sunkiau suprantamas. Tačiau aš jį vadinu Martynu.

Šiandien Martynas, kaip ir kiekvieną rytą, pabudo iš kieto miego. Išjungė žadintuvą, pažiūrėjo kiek valandų. Atsisėdo lovoje, prasitrynė akis, paglostė apie kojas besitrinantį katiną (aš kažkodėl įsivaizduoju, kad jis būtinai jį turi). Atsistojo, neskubėdamas nuėjo iki vonios, nusiprausė, išsivalė dantis, susišukavo. Susirado stalčiuje švarias kojines, apsimovė kelnes, užsidėjo marškinius ir kaklaraištį. Švarką nusinešė į virtuvę ir pasikabino ant kėdės atkaltės. Nuo apykaklės nurinko kelis pūkelius.

Martynas užsikaitė arbatinį vandens, į puodelį įdėjo du šaukštelius kavos, du cukraus. Užpylė kavą užvirusiu vandeniu, įpylė šlakelį pieno. Su kava prisėdo prie kompiuterio, žvilgtelėjo į laikrodį - dar bene dvylika minučių. Martynas peržvelgė naujienų portalų antraštes, tačiau nė vienos nelietė - pasiliks šį malonumą darbui. Surūkė cigaretę, baigė gerti kavą, pastatė puodelį į kriauklę, persimetė per vieną ranką švarką, į kitą paėmė lagaminėlį su kompiuteriu, ir nusileido į garažą. Įsėdo į mašiną, užvedė, paklausė kaip dirba variklis, ir likęs patenkintas, išvažiavo į gatvę.

Sėkmingai atvažiavęs į darbą Martynas pastatė mašiną netoli pastato, ten ją stato visada. Įėjo į priimamajį, pasisveikino su administratore (ji Martynui visai patinka), lifte sutiko kolegą, tačiau jam reikėjo į buhalteriją, todėl išlipo trečiame aukšte. Martynas pakilo į ketvirtą. Įėjo į savo kabinetą, pasikabino švarką ant pakabos, įsijungė kompiuterį ir prisijungė prie interneto. Vėl užėjo į naujienų portalą, tik šį kartą skaitė pilnus straipsnius. Kartas nuo karto pakomentuodavo: „nesamone“, „viskas buvo netaip“, „ka jus vaikai suprantat“. Martynas mėgsta tvarką ir tiesą. Jis nemėgsta neprotingų žmonių.

Matot? Jie irgi žmonės.

ĮSPĖJIMAS: Bet koks sutapimas su realiais įvykiais arba žmonėmis yra atsitiktinis. Autorius buvo nestipriai paveiktas viename naujienų portale besireiškiančių komentuotojų erudicija ir toliaregiškumu.

Kodėl aš daugiau nesinaudosiu visuomeninio transporto paslaugomis

Ryšium su dideliu visuomeninio transporto bilietų kainų augimu, nusprendžiau daugiau vaikščioti pėsčiomis. Vistiek, jei kur ir važiuoju, tai į fakultetą, darbą ir centrą. Mano fakultetas yra Palydovo gatvėje, Naujojoje Vilnioje, ir Google Maps man šnibžda, kad pėsčiomis nueičiau per maždaug 3 valandas (15km). Tuo tarpu iki darbo - tik 12km, tad eidamas sugaiščiau tik 2 valandas 30 minučių. Kai pagalvoji, tai nėra tiek daug. Kartais važiuodamas per kamščius ilgiau užtrunki, o kur dar grynas oras, žmonės, kuriuos sutinki, vietovaizdžiai. Puiki proga nusipirkti fotoaparatą - galėsiu eidamas pleškinti kiek širdis geidžia. Na ir galiausiai, iki centro nuo mano namų - tik apie 7km! Juos nužingsniuoti vienas juokas - tik pusantros valandos. Bet štai, kiek pinigų sutaupyčiau, kaip pagerėtų mano sveikata ir sustiprėtų kojų raumenys, šitiek kilometrų nužingsniavus. Nusprendžiau tvirtai, ir sau pasižadėjau.

B2g ir Gatvės muzikos dienų siūloma atsisakyti

Kultūros ministerijai galima sakyti triskart sumažinus biudžetą, imtos kultyvuoti mintys apie kai kurių projektų panaikinimą, būtent Gatvės muzikos dienų ir Be2gether. Pastarasis, mano manymu, gali drąsiai būti naikinamas - turime roko, bliuzo, metalo naktis, krūvas džiazo festivalių (kažkurie, kiek girdėjau, irgi naikinami), kitokių vasarą vykstančių užmiesčio švenčių, ir nors B2G sutraukdavo tikrai didžiulę masę žmonių, jie vis dar turi kur vykti.

Tuo tarpu - Gatvės muzikos dienos, kurių sąmata, tarp kitko, yra 33,000 (!!!) litų. Trisdešimt trys. Tūkstančiai. Nuoširdžiai tariant, tai - centai. Būtent dėl to, kad tai yra grandiozinis renginys, sutraukiantis visų miestų jaunimą groti gatvėse, o paprastus žmones - klausytis ir palaikyti muzikantus, man labai pikta ir apmaudu, kad būtent šiam projektui norima pasakyti “kitas”. Vis dėl to esu tikras, kad tiek Andrius Mamontovas, tiek kiti žmonės nepasiduos ir kovos dėl jo. O labiausiai tikiuosi, kad Kultūros ministerijoje dar liko šviesaus proto žmonių.

Geri ir blogi mokiniai

Taip jau nutiko, kad studijuoju socialinę pedagogiką. Kas neklysta. Juokauju. Esmė tame, kad šiuo metu mums vyksta praktika, o aš su trimis kolegėmis ją atlieku vienoje Vilniaus gimnazijoje.

Iš tikrųjų, tai faktikiškai ir aš dar beveik tiesiai iš mokyklos suolo, nors jau beveik trys metai praėjo nuo mano dvyliktos klasės. Nepaisant to, dar puikiai atsimenu mokyklos laikus, tik juos dabar matau kitoje šviesoje (ta prasme, ant suolo neberašau “mokykla čiulpia”). Pamenu, kaip mokytojos stereotipizuodavo: “Čia gera klasė, čia gera klasė, o čia jau bloga”, arba “Šis vaikas geras, šis geras, o šis - negeras”. Atrodo savaime suprantama, kad tai - visiškai nelogiška, nes apie mokinį spręsti tik pagal keletą jo poelgių, o jei tie poelgiai ir kartojasi, vadinasi, jam reikia bandyti padėti, o ne klijuoti etiketę “blogas” arba “nepataisomas”. Tas pats ir klasei - apie ją visą spręsti tik pagal kelis jos mokinius yra mažų mažiausiai neprotinga. Mūsų klasė nebuvo pati “geriausia”, tačiau joje buvo daugiau nei pakankamai aktyvistų, puikių muzikantų, aktorių, debatininkų, matematikų, literatų… Ko tik nori, tiesą pasakius, o mūsų auklėtoja tematė kelis mokinius, kurie rūkė, bėgo iš pamokų ar blogai per jas elgėsi, nors niekas nė nemėgino aiškintis, kodėl jie tai daro. Taip, turiu pripažinti, vienas iš tokių mokinių - yours truly. :$

Šiandien atsidūriau panašios situacijos stebėtojo vaidmenyje. Mokytojas mums vieną klasę, kurią mes ruošėmės stebėti, apibūdino kaip labai negerą. “Bloga klasė, bloga”, sakė jis. Mes su kolege nenorėjome prisigaudyti išankstinių nuostatų, ir į klasę nuėjome kaip į bet kurią kitą. Prasidėjo pamoka, viskas lyg ir gerai, mokytojas dėsto, klausinėja, mokiniai atsakinėja, rašo, klauso.. Ir aš pagalvoju: o kodėl ši klasė - bloga? Kuo ji blogesnė už kitas, klausančias, rašančias ir atsakinėjančias klases? Dėl to, kad vienas vaikinukas nori reikštis labiau, nei kiti? Dėl to, kad viena panelė įsivėrusi didžiulius auskarus, o kita - apsimuturiavusi didžiule skara kaklą? Dėl ko? Aš suprantu, kad į šį klausimą atsakyti sunku gerai nepažinus klasės, kiekvieno mokinio bent daugiau ar mažiau individualiai, ir tai neįmanoma per mėnesio ilgumo pratiką, tačiau aš manau, kad žinau, kas kaltas dėl šiai klasės lipinamos etiketės.

Kalti, mano manymu, yra seno kirpimo mokytojai, kuriems geras mokinys - tai jokio mokinio. Arba tiksliau toks, kurio nesimato. Jis lanko pamokas, stropiai jose dirba, per pertraukas kartojasi ateinančios pamokos medžiagą ir niekada nekalba nepakėlęs rankos arba nepaklaustas. Gera klasė - fenomenas, tačiau dar pasitaiko.

Noriu sužinoti Jūsų nuomonę.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

Vasario 16-oji, 1918 metai. 20 tuometinės Lietuvos Tarybos narių susirinko Vilniaus senamiestyje esančiose patalpose, kad priimtų nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Truputį po vidurdienio jie taip ir padarė - nesvarbu, kas vyko toliau, Lietuva Rusijai, Vokietijai ir kitoms šalims parodė, kad yra pasirengusi būti savarankiška ir nepriklausoma.

Man ši diena visada asocijuosis su vaikystėje per radiją mamos klausomomis laidomis, istorijos vadovėliais ir gerklėje verksmą žadinančiu pasididžiavimu, kai po eisenos Elektrėnų gatvėmis visa susirinkusi minia keliant vėliavą centrinėje aikštėje gieda Lietuvos himną. Gaila, kad daugkam mylėti Lietuvą atrodo priimtina tik per krepšinio ar futbolo varžybas, ir tik tada jų lūpose žodžiai “Lietuva, Lietuva” atrodo prasmingi.

Man labiausiai gaila (tačiau tai - tikrų tikriausias gamtos dėsnis), kad žmonės įvertina ir ima gailėtis to, ką praranda. Tačiau tam, kad įvertintum tai, ką turi, turi būti praradęs ir susigrąžnti - būtent todėl mes, lietuviai, taip švenčiame šiandieną, šventėme (minėjome) sausio 13-ąją, ir dar švęsime kovo 11-ąją.

Todėl su didžiuliu tautiniu pasididžiavimu sveikinu visus lietuvius su Vasario 16-ąja, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Trys dienos, kai sustojo Žemė

Įspėjimas - gali būti spoilerių! Warning - spoilers ahead!

Tram pam pam - pam pam! Man itin malonu prie dar vieno gero pažiūrėto filmo dėti pliusiuką. Diena, kai sustojo Žemė (The day the Earth stood still) yra vertas atskiro įrašo, kaip buvo vertas ir The Wackness.

Visų pirma, noriu pasakyti, kad esu matęs tris skirtingas, nors pagal tą pačią istoriją pastatytas juostas. Pirmoji, 1951 metų “The Day The Earth Stood Still” (filmo plakatas) - ją žiūrėjau su dideliu susidomėjimu. Juostai daugiau, nei mano mamai - manau, tai kažką sako. Tikėjausi, be abejo, daug prastesnio techninio įgyvendinimo, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Be to, pagrindinio vaidmens atlikėjas labai geras. Pati filmo tema itin aktuali šiuolaikiniam žmogui, nors tada, šeštojo dešimtmečio pradžioje sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kad filme keliamos problemos pasieks tokį mastą, kaip dabar. Paimkime kad ir ekologiją, globalizaciją, urbanizaciją, militarizmą, dabartinį ekonomikos smukimą ir iš to vedančias problemas, vartotojiškumą ir trumparegiškumą - nuo visų šitų dalykų blogų pasekmių filme buvo bandoma gelbėti Žemė. Tiesa, nors pasirinktas būdas atrodo kiek perdaug drastiškas, tačiau optimistiškas “Mes galime pasikeisti!” man nuskambėjo neįtikinamai.

Kitas “Diena, kai sustojo Žemė” filmas mano kietajame diske atsidūrė per klaidą. Parsisiunčiau jų iš torentų, tačiau pradėjęs žiūrėti ir tikėjęsis normalaus filmo, patyriau, kad tai - tik mažo biudžeto pigi reprodukcija. Net IMDB jo neradau. Lygiai ta pati istorija, tik ateiviai buvo du, vyras ir moteris, ir į akis lindo didesnės ar mažesnės klaidelės, kurios labai erzino. Esu matęs ir už mažiau lėšų pastatytus filmus, tačiau kurie buvo kelis kartus kokybiškesni.

Įdomu, kiek už šį epizodą Microsoft sumokėjo filmo prodiuseriams?

Galiausiai, “normali” filmo versija, mano kietajame diske atgulė tik šį vakarą, ir tai buvo pirmas filmas po gana ilgo laiko tarpo, kuris man tikrai patiko ir nekėlė minčių jį išjungti. Gal tai dėl to, kad tik prieš kelias dienas žiūrėjau Matricos trilogiją, o gal todėl, kad visą dieną geriu kavą ir rūkau, todėl esu kiek išėjęs iš orbitos, tačiau tikriausiai viskas todėl, kad filmas yra velniškai geras. Keanu Reeves ir Jennifer Connelly (kuri yra nesveikai graži moteris, nesveikai) yra puikus duetas, puikiai sugebėjęs perteikti filmo atmosferą ir įtampą - ar žmonijai lemta pražūti, ar išlikti, tačiau pasikeisti? Kaip jau minėjau rašydamas apie pirmąjį filmą, pažadas “pasikeisti” manęs visiškai neįtikino ir šioje juostoje. Žmonija, mano manymu, yra tiesiog perdaug bestuburis padaras, kad imtų ir vienu metu darytų tai, kas galbūt gali išgelbėti juos nuo pražūties.

Reklama bloguose ir blogų reklama

Rašyti blogą pradėjau palyginus seniai, 2007 metų rugpjūtį, tačiau niekada nepasiekiau populiarumo viršūnių. Na… jų ir nesiekiau. Blogą rašau tik sau ir tiems, kam įdomu. Kaip bebūtų, norisi, kad tų „kuriems įdomu“ būtų kuo daugiau, todėl mintys apie blogo reklamą kartas nuo karto aplanko ir mano galvą. Įsidėmėkite, kad turiu omenyje blogo reklamą, o ne reklamą bloguose.

Reklamuoti save galima labai įvairiais būdais - nuo „iš lūpų į lūpas“ iki mokamos FaceBook ar AdSense tipo reklamos, tačiau norėčiau pasamprotauti būtent nemokamų ir didelių pastangų nereikalaujančių reklamų tema (o kartais netgi teikiančia malonumą). Pavyzdžiui, minėtoji „iš lūpų į lūpas“: aš beveik visiems savo draugams, šeimos nariams ir pažįstamiems esu pasakęs apie savo tinklaraštį, ir nedidelė dalis srauto ateina būtent iš jų rato. Kaip gaila bebūtų, būna laikotarpių, kai jiems tai - vienintelis būdas sužinoti, kaip man sekasi. Dabar jau net valdžia darbe žino apie šį mano kampelį internete.

Kitas ne ką mažiau efektyvus reklamos skleidimo būdas yra kartu ir malonus bei naudingas - turiu omenyje komentavimą kolegų bloguose. Aš skaitau gerą šimtą su puse blogų, ir stengiuosi kuo didesnėje dalyje naujų įrašų palikti savo komentarą, nes tai - ne tik didelis indėlis į web-du-nulinę blogosferą, bet ir su kiekvienu komentaru paliekama aktyvi nuoroda į tavo tinklaraštį. Prie šios pačios kategorijos priskirčiau ir blogeriai.lt projektą, ir Twitter, ir Facebook NetworkedBlogs, ir beveik visus socialinius tinklus. Jie turi tik tokį skirtumą: komentuodamas bloguose ir blogeriai.lt ar „twittindamas“ tu savo nuorodą pateiki daugiau ar mažiau tikslinei savo blogo auditorijai, tuo tarpu socialiniuose tinkluose lankosi labai daug skirtingų pomėgių, interesų ir amžių internautai.  Vis dėl to, iš tos visos kiekybės anksčiau ar vėliau atsisijoja kokybė.

Trečioji, man labiausiai patinkanti reklama yra reklaminių skydelių apsikeitimas. Tai jau sėkmingai vykdo Karolis Pocius ir Gedas,  nežinau.lt ir galbūt dar kasnors, tiksliai negaliu pasakyti, nes nesidomėjau. Man tai atrodo labiausiai priimtina, nes į tai nėra įsivėlę piniginiai reikalai, t.y. blogeriai skydeliais keičiasi visiškai remdamiesi bendradarbiavimo tikslais ir principu „ranka ranką plauna“. Prie to paties priskirčiau ir aktyvių nuorodų dėjimą į Blogroll skyrelį, arba tiesiog skyrelį „Aš skaitau“.

Ketvirtas, ne ką mažiau efektyvus reklamavimosi (o gal labiau reklamavimo) būdas yra nuorodų talpinimas įrašuose ar naujienų portalų straipsniuose, citavimas su aktyvia nuoroda ar rėmimasis kažkieno bloge patalpinta informacija. Skaitydamas apie neseniai Rygoje vykusią BarCamp (ne)konvenciją radau įdomią mintį: dažniausiai menkiau žinomo blogo paminėjimas dideliame ir populiariame projekte (naujienų portale, skaitomame bloge) yra vienadienė šlovė, penkiolika šlovės minučių. Lankomumas geriausiu atveju šoktels tą vieną dieną, kai straipsnis yra naujas ir labiausiai skaitomas, o vėliau jis kartu su nuoroda nugrims į užmarštį. Kaip bebūtų, būti paminėtam skaitomiausio Lietuvos tinklaraščio vedamoje blogoramoje yra gana malonu, nors poveikis jaučiamas tik tą vieną dieną.

Kai blogas tampa sąlyginai garsus, žinomas ir pripažįstamas kitų blogerių gretose, galima pradėti mąstyti apie mokamą reklamą. Visų pirma tai yra kontekstinės reklamos, tokios kaip AdSense. Labai mažai apie jas žinau, tik jų principą: sumoki už tai, kad tavo bloge būtų galima ją talpinti (tuo pačiu kitų užsakovų svetainėse bus talpinama ir tavo reklama), ir tu už tų reklamų paspaudimus arba parodymus (paspaudimai > parodymai) gauni kažkiek centų. Lietuvoje bene populiariausia yra textads.lt sistema.

Blogų rašymas yra tam tikra žurnalistikos rūšis - žinomas ne vienas atvejis, kai informacija apie itin svarbius įvykius pirmiausia pasirodo bloguose. Tai yra suprantama - įvykių vietoje pirmiausia atsiduria būtent papratsi žmonės, o su šiuolaikinėmis technologijomis (išmanieji telefonai, netbookai, laptopai) apsiginklavusiu blogeriu lenktyniauti yra labai sunku. Dėl tos priežasties, net niekada žurnalistikos mokslų nekrimtęs, tačiau ilgai blogą vedantis ir imlus naujovėms blogeris yra potencialus įvairių firmų ar organizacijų susidomėjimo objektas. Turiu omenyje užsakomuosius straipsnius: technologijų tema rašantys blogeriai dažnai gauna įvairių firmų produktų pabandymui ir aprašymui. Tai puikus būdas tiek blogeriui uždirbti bent tiek, kad atsipirktų blogo išlaikymo kaštai, o firmai - gana pigiai pasireklamuoti. Be to, tokie blogeriai bene pirmieji gauna pačiupinėti naujus žaisliukus. :o)

Tikrai žinau, kad paliečiau ne visas su reklama bloguose ir blogų reklama susijusias temas ir temos puses, tačiau norėjau tik pasamprotauti tomis, kurios man labiausiai pažįstamos. Kadangi artimiausiu metu galvoju pereiti į atskirą hostingą, su nuosavu wordpress, o t.y. ir daugiau costumizing galimybių, bandysiu keistis baneriais. Gal, jei kas bandėte, žinote, koks šio metodo efektyvumas?

Neteisingai atvaizduojamas balsas.lt

Ar man vienam taip suknistai atvaizduoja balsas.lt pagrindinį meniu? Vieni ant kitų užlipę mygtukai, logotipas ir kas tik nori. Ne specialistas aš, bet su CSS kažkas ten? Čia mano ar jų pusės problema? Naudoju Firefox 3.0.6, t.y. naujausią stabilią versiją.

Penktadienis, tryliktoji - mūsų epochos pabaiga

Šį penktadienį, vasario tryliktąją, baigsis mūsų epocha. Nenoriu atrodyti prietaringas, tačiau oficialūs šaltiniai apie tai byloja, ir jais negali netikėti. Tai patikrinti ir pačiam nesunku:

perl -e ‘print scalar localtime(1234567890),”\n”;’

Taip, o jei rimtai, tai penktadienį, vasario tryliktąją, 23val 31min 30sek UTC (Lietuvoje tuo metu jau bus šeštadienis, vasario keturioliktoji, 01val 31min 30sek), UNIX sistemos laikas (UNIX sistemos laikas skaičiuojamas sekundėmis, prabėgusiomis nuo 1970 metų sausio pirmosios dienos) pasieks magišką skaičių - 1234567890. Talk about the magic of numbers.

Via Slashdot & Linux Pro Magazine